Tai, apie ką mamos tyli.

Tik tapus mama aš supratau, kad savo mamai reikia ne tik rankas kojas bučiuoti, bet nešioti kasdien ant rankų ir dar paminklą pastatyti. Būti mama - tai pats svarbiausias ir sunkiausias pasaulyje darbas, nes savo vaikui tu esi viskas. Tai daugiau nei darbas, tai pašaukimas ( aš nekalbu apie tas "mamas",  kurios savo vaikus gimdo tiesiai į unitazą arba kitaip atsikrato, nes tai tikrai ne mamos). Nors....gal tas pašaukimas ne visoms duotas, arba tai vyksta dėl tų vidinių problemų, apie kurias rašysiu.

Motinystė apverčia gyvenimą aukštyn kojom ir jis niekada nebebus toks, kaip anksčiau. Bet ar mama visada gimsta su savo vaiku? Ką ji jaučia ir išgyvena, kaip ji mokosi savo naujų pareigų ir kiek jai tai kainuoja? O gal nieko nekainuoja ir visa tai yra jos instinktuose?
Net jei motinystė yra įgimtas instinktas, mama netampi vien pagimdžius. Gali skaityti milijoną knygų, lankyti krūvą seminarų ar paskaitų, bet tikrai mama tampi su patirtimi ir praktika. Vienoms tai sekasi lengvai, kitoms sunkiai, dar trečioms, nepakeliamai sunkiai...Bet vieną aš jums pažadu - net jei bus labai sunku, vieną dieną jūs tikrai suvoksit, kad įvyko stebuklas. Atsipirks visos nemiegotos naktys, nuovargis, skausmas ir baimės. Vieną dieną tiesiog ateis suvokimas, kad neturėjimas laiko sau ir neplauta susivėlusi galva nėra problema. Ir net jei vienintelis džiaugsmas ir žygdarbis ( bent jau pradžioj) yra išeiti "į žmones" t.y., į prekybcetrį, jūs esate laimingas žmogus. Nes jūs neišsimiegojusi su pajuodusiais paakiais ne dėl to, kad tusčiai praleidot naktį vakarėlyje siurbiant devintą martinį, jums skauda nugarą ar sąnarius, ne dėl to, kad jus kažkas užpuolė ir sumušė. Visi "blogi" dalykai nėra mirtini ir nepataisomi,  jie turi prasmę. Jūs privalote BŪTI dėl savo mažojo angelėlio. Privalote būto stipri, drąsi, sumani. Taip, tai yra sunku. Vat toks tas ilgas kelias link tapimo mama - per savęs atsižadėjimą ir suvokimą, kad tavęs kažkam reikia. Tas atsižadėjimas tik sąlyginis ir laikinas, bet duoda labai daug.

Rašau šią apžvalgą ar įžvalgą toms mamoms, kurios jaučiasi netilpusios į gražų motinystės paveiklslėlį, rašau toms, kurios bijo kažkam pasakyti, kad joms ne tik džiugu ir gera, bet baisu ir liūdna...ir kažkodėl labai sunku.
Man atrodo, kad mūsų socialinių tinklų eroje labai dažnai pamirštama pakalbėti apie tai, kaip tu iš tiesų jautiesi. Idealas - supermama: ji švyti laime, trykšta energija, be galo domisi vaiko auklėjimo ir psicholigine literatūra, ji puiki žmona ir apakritai viskas jos gyvenime super. O dar ji sugeba per mėnesį grįžti į buvusias formas, o jos vaikas kakoja vaivorykštėm. Bet ar tikrai? Ir ar taip jau ir nuo pirmos dienos? Ar nesukuria tai iliuzijų būsimoms mamoms? O paskui gimus vaikui jos pamato, kad tai nėra jau taip faina, kad reikia daug dirbti, ir jos sutrinka, pasimeta. Nes niekas joms nesakė, kad pavalgyt jos galės tik kai vyras grįš iš darbo, kad apie gulėjimą vonioj pirmais mėnesiais jos gali net nesvajoti. Čia paskui viskas nusistovi, susiguli, atsiranda kažkokia dienotvarkė. O tai kur visas tas motinystės grožis? Ne, jis nėra išgalvotas! Jis tikras, jis yra! Tik kiekvienos mamos kelias iki jo skirtingas, ir kartais, net požiūris į gyvenimą čia ne prie ko.
Reikalas tas, kad tai, ką mes rodom viešai (ar gatvėje, ar svečiuose, ar facebooke) toli gražu nereiškia, kad taip ir yra. Na kuri mama norės rašyti ar rodyti foto, kur ji tris paras normaliai nemiegojus, neplauta galva, nes tiesiog nebuvo kada. Ne, mes rodom tik tai, kas visus tuos užkulisius atperka: vaiko šypseną, vyro padovanotas gėles, save laimingą ir besišypsančią.
Ir tada atsiranda tas užburtas ratas: mes matom, kaip "gražiai" susitvarko kita mama, ir nesuprantam, o kas blogai su mumis, kodėl man liūdna ar net pikta, kodėl vietoj džiaugsmo apatija, kartais agresija ir nuovargis.
Ir aš kalbu ne šiaip apie neišsimiegojimą ar nuovargį. Kalbu apie didesnę bėdą. Jei mano atmintis man nemeluoja, Lietuvoje pagal statistiką kas dešimta gimdyvė susiduria su depresija.
Po gimdymo moters kūnas persitvarko, keičiasi hormonų pusiausvyra, todėl gali keistis nuotaikos, užpuola vadinamoji pogimdyvinė melancholija. Ir tai yra normalu, tai praeina. O būna, kad nepraeina, būna, kad būklė tik sunkėja. Aplinkiniai nesupranta, kas darosi. Gi laiminga moteris, tapai mama! Gyvenk ir džiaukis! Dar prisideda vyresniųjų giminaičių patarimai ir pamokymai pradedant "tu ne taip darai" ir baigiant " kokia dar depresija? Anksčiau moterys laukuose gimdydavo ir bėgdavo dirbt, ir nebuvo kada depresuoti" arba " ką čia išsigalvoji, tu paprasčiausiai aptingai, juk tu nieko neveiki, su vaiku namuose sėdi" (O taip! Tiesog kurorte atostogauju...- pagalvojate jūs). Ir tada moteriai, mamai, pasidaro  apmaudu, skaudu ir pikta, dar kažkur buvusios jėgos dingsta ir rankos nusvyra, o blogiauisa, kad dar pasidaro gėda. Kodėl jai yra blogai, kai turėtų būti gerai? Ir gal tikrai, čia ji pati kalta, gal aptingo, todėl nesusitvarko, gal ji bloga mama ir todėl jai norisi trečią nakties papurtyti mažylį, nes jis jau pusantros valandos rėkia? Gal ji bloga žmona, nes visai neskiria vyrui laiko ( juk niekam nepaaiškinsi, kad tiesiog vos ant kojų pastovi).
O svarbiausia, ką daryti? Gerai, jei yra kas padeda susitvarkyti, leidžia nors valandėlę nusnūsti, ar nueiti į dušą. Gerai, jei šalia yra rūpestingas vyras, bet juk ir jam reikia dirbti ir ilsėtis. Kreiptis į specialistus?
Deja, tai padaryti irgi būna sunku. Ne dėl to, kad jų nėra. Dėl to kad vėlgi, gėda kažkam svetimam pasakyti, kad tu nesidžiaugi savo vaiku, kad gyvenimas tau atrodo juoda duobė ir tu tenori numirti kur nors kamputyje. Gėda prisipažinti, kad tau reikia pagalbos, kad tu nesusitvarkai, kad tu nesupranti, kas vyksta. Kad tu bijai...bijai pasiduoti, bijai dėl vaiko, arba net ne bijai, o tiesiog tau vienodai rodo... Vienodai rodo, ar šiandien lyja, ar šviečia saulė, vienodai rodo, kad vyras pasakė ačiū už skanius pietus, vienodai rodo, kad vaikas verkia, nes atrodo, kad tas verkimas tęsiasi jau tūkstantį metų ir tapo kasdienybės fonu.

Tai va, mielos mamos! Neturi būti gėda! Derpesija yra liga. Juk jūs nekalta, jei susirgot gripu? Neklata ir dėl depresijos. Ir jums reikalinga pagalba! Ir atsiribokit nuo visų tų tetulyčių, kurios plaus jums smegenis, kad jokių depresijų nebūna, kurios sakys gal net kažką skaudaus. Neįsileiskit tokių žmonių į namus. Prašykit pagalbos pas vyrą, sesę ar draugę, kad leistų jums nors trumpam pabūti vienai su savimi, nueiti galų gale pas psichologą. Nes jums to reikia.
Jei nelaiminga mama, nelaiminga šeima. Ir tai ne jūsų vienos reikalas, tai šeimos reikalas ir komandinis darbas. O ypač sunkioj formoj reikia ir specialisto pagalbos. Jūs neprivalot apie tai kalbėti viešai ir "rėkti" apie savo savijautą facebooke ar dar kur nors. Bet jūs privalot kalbėtis su savo šeimos nariais, neatsiribokit, neužsidarykit. Jūs nesat viena, net jei jums taip atrodo.
Aš pati buvau na gal ne visai depresijoj, bet panašioj būsenoj. Pirmus mėnesius gyvenau lyg komoj ir pastovaus budėjimo režime. Nuo pat gimdymo valandų aš neturėjau galimybės nors kelias valandas normaliai pamiegoti. Užgriuvo nežinomybė ir baimė. Iš draugių ir apskrtiai iš visų tų gražių istorijų žinojau, kad vaikai miega, valgo ir tuštinasi. Mano berniukas nemiegojo ilgiau 30 minučių. Ir pastoviai rėkė. Neverkė, o rėkė. Be abejo iš tos panikos beveik dvi savaites praleidau kūdikių skyriuje ligoninėje ir, ačiū Dievui, jokių ligų mums nerado. O ar jūs galit įsivaizduoti, kokia tai sumauta savijauta? Baimė dėl vaikelio, miego trūkumas ir pastovus klyksmas ausyse. Aš visą tai praėjau. Ir esu labai dėkinga savo vyrui, močiutėms ir seneliui, kurie nepaliko kapanotis vienos. Mane palaikė ir padėjo kiekviename žingsnyje. Ir aš manau, kad man nebuvo taip jau baisiai sunku, kaip toms mamoms, kurios suserga rimtai, kurios neturi tokios paramos. Labai padėjo ir ligoninės personalas (jis irgi buvo pasimetęs ir nesuprato, kaip kūdikis gali taip rėkti beveik be perstojo).
BET čia mažas STOP. Taip, visi pergyveno dėl kūdikio, ir aš taip pat. Bet o kur pagalba mamai? Aš nieko nesakau, slaugutės labai padėjo. Bet aš ne apie jas. Skyriaus valgykloj kabėjo plakatas. Na toks labiau reklaminis - jei sunku, eik į tokį ir tokį kabinetą pas psichologą. Aha! Vat tuoj mama mes savo vaiką ir bėgs psichologo ieškoti. O dar ta gėda, apie kurią rašiau. Taip, man buvo gėda. Nu kaip aš dabar eisiu ir verksiu kaip man blogai, kaip aš nesusitvarkau nei su vaiku nei su savo emocijom, kaip man norisu žliumbti dėl net menkos frazės, kurią mano pervargusi galva supranta kaip puolimą ir priekaištą. Aš nenuėjau. Ir daug kas nenueina. Todėl statistinis sergančių pogimdyvine depresija mamų skaičius nėra tiklsus. Daug kas ja perserga tyliai. Ir nežinau, ar tai praeina be pasėkmių. O grįžus namo tu vėl lieki viena be profesionalios pagalbos. Ir jei nedrįsai nueiti į kabinetą tada, kai jis buvo šalia, tu vargu ar susiruoši į jį, kai būsi toli nuo jo ir gyvensi savo rutinoje tarp maitinimo ir vystyklų keitimo.
Dar man kilo klausimas: kodėl dar esant gimdymo namuose neateina pasikalbėti su mama psichologas? Mama nebūtinai turi problemų, bet šiaip, profilaktiškai? Įvertinama tik fizinė būklė ir kaip gija žaisdos. O kaip dvaisnė būsena? Ar aš kažką praleidau ir visgi ateina?
Šis mano postas yra ilgai ištylėtas ir išjaustas žodinis uraganas - atspindys visų išgyventų emocijų nuo euforijos iki juodo dugno. Ir rašau tikėdamasi, kad mane išgirs tos, kurioms irgi sunku. Jūs nesat bloga mama, jūs nesat kitokia, nenormali ar dar kokia nors. Jums neturi būti gėda, ir jūs neprivalot susiversti ant pečių atsakomybės už viską aplinkui. Jūs neprivalot visada šypsotis ir kartoti, kokia jūs laiminga, jei taip nesijaučiat. Jūs turite teisę į visas emocijas. Ir jūs turit visa tai praeiti ir pasveikti dėl savęs pirmoj eilėj. O tada jūs rasite džiaugsmą paprastuose dalykuose ir nereikalausite iš savęs per daug. Meilė gali daug. Meilė vaikui gali dar daugiau. Bet išmokime mylėti save, nes be mūsų nebus ir viso kito.
Na va, išsikalbėjau ir tikiuosi, mano žinutė suprasta teisingai.

MamaTest