Mobilūs telefonai, kompiuteriai ir televizoriai vs knygos ir žaidimai

Jau seniai labai niešti parašyti šia tema ir išsakyti savo nuomonę, be abejo, kiekvienas ją turi šiuo klausimu ir diskusija gali būti begalinė. Savo pasisakyme aš nebūsiu kategoriška, bet kai kur tiesiog užaštrinsiu kampus, kad būtų aiškiau tai, ką bandau pasakyti.
Šiandien mes patys, suaugę, sunkiai įsivaizduojam savo gyvenimą be kompiuterių, planšečių, mobilaus telefono, gal šiek tiek rečiau be TV.  Aš ne išimtis. Telefone nešiojuosi pusę savo gyvenimo
 (kita pusė telpa į rankinuką - mamos tašę). Ir va tokį kompiuterizuotą internetizuotą suaugusį mato mano vaikas. Mato dažnai, mato visur, ir ne tik mane. Žmonės iš rankų nepaleidžia savo įrenginių parkuose, kavinėse, prekybos centruose. Ir atrodo, na gi normalu! Pati skaitau ten naujienas, užsakinėju produktus internetu, moku sąskaitas, ieškau informacijos... o vieną dieną susimąsčiau: o kokoią kartą mes auginam? Susimąsčiau, kai einant su sūnum pasivaikščioti pamačiau gal 12 metų mergaites, sėdinčias ant suoliuko kieme. Viskas kaip mano vaikystej - sėdi, mergičkos, plepa. Išskyrus tai, kad viena į kitą nežiūri, nes akys telefonuose. Akys telefonuose ir kai kurių tėvų aikštelėse. Akys planšetėje ir metukų kūdikio rankose prekybos centre. Tam kad vaikas nezystų ir nenervintų mamos... Na kaip ir suprantu tą mamą... žinau, ką reiškia zyzimai, muistymaisi ir rėkimai. Nieko nesmerkiu ir neteisinu. Kiekvienam savo, visi auklėjam, kaip galim ir kaip mokam. Bet noriu pakalbėti apie visus tuos dalykėlius giliau, su pliusais ir minusais.

Mobilūs telefonai, planšetės ir kompiuteriai.

Na, ištisos kartos gyveno be šio gėrio ir kažkaip išgyveno, aš pati iš tos kartos, kuri pliurpė su draugėm laidiniu telefonu valandom, žaidžiau "gyvus" žaidimus lauke, o ne online. Daug kas mėgsta dabar tą vaikystę romantizuoti. Taip, mes daugiau bendravom gyvai, o ne vadovavomės facebook like'ais spręsdami ar mus myli ar mėgsta. Bet tada tie, kurie nenorėjo ar nemokėjo megzti santykių ir bendrauti irgi rasdavo kur pabėgti ( laikraščiai, televizorius, laidinis telefonas). Iš esmės pasikeitė tik tai, kad viskas dabar patogiau ir vienoje vietoje. Mobilus atstoja daug įrengimų vienu metu. Kokie to gėrio minusai? Viskas visada po ranka - atrodytų pliusas. Reikia, ir turi. Bet ir minusas, nes nebereikia stengtis. Nereikia važiuoti į biblioteką ieškant informacijos, nereikia pakelti užpakalio ir nusipirkt laikraštį, nebereikia knygų, nes viskas internete. Gulint ant sofutės aptingstam, visus reikalus sutvarkom pirštukais tapšnodami ekraną. Fizinis aktyvumas nulinis, bendravimas namie nulinis. Nes visi savo įrenginiuose. Supraskit teisingai - ne visi taip gyvena ir aš aprašau kraštutinumą: mama skaito grožio blogą telefone, tėtė ant sofos įlindęs į žaidimą su draugais online lyg jam vis dar 16-ka. Vaikas paliktas likimo, tiksliau interneto valiai. Jį auklėja animuota auklė (dažniausiai Maša). Ir vaikas išmoksta būti vienas ir bukėja nuo tuščios informacijos, neišmokdamas svarbiausio - gyvo bendravimo ir socialinių įgūdžių. Taip, jis moka pats parsisiųsti žaidimą, bet nežino, kad dar yra draugystė ir bendravimas, žaidimas kartu su kažkuo, juokas, ašaros... TAIP! Čia visiškas kraštutinumas! Bet aš žinau tokių realių žmonių... Be socialinio ryšio nebuvimo, visi šie įrenginiai ( jei naudojami be saiko ir kontrolės) daro vaikus agresyvius, irzlius ir nemokančius ilgiau susikonsentruoti ties viena veikla. Ir pabandyk jau priklausomam vaikui išimti iš rankų planšetę. Bus isterija. Ir dar gali į galvą gauti, nes pasireiškia ir agresija. Vėl gi, kraštutinumas. Bet kažkas taip gyvena.
Trečias minusas - šie įrenginiai veikia bangomis. Visi žinom, kad žemėje tų bangų ir taip pilna. Ir kai būna magnetinių bangų audros, dauguma žmonių realiai pasijaučia prasčiau. O čia papildomos bangos, kurios visada šalia prie kūno. Kraštutinė to pasekmė - kokio nors kūno organo vėžys, bet gal ir ne...niekas dar nesugebėjo ištirti ilgalaikio poveikio. Ar aš to bijau? Apie save galvoju "ai, kaip nors", bet dėl vaiko bijau... Gal sugalvočiau dar dešimt minusų...bet na, kiekvienas gali susidaryti savo sąrašą. O ar yra pliusų? Taip, yra.
Jei visos tos priemonės naudojamos kontroliuojant laiką ir kas, turbūt, dar svarbiau, turinį, tai tik padeda vaikui mokytis ir lavinti tam tikrus įgūdžius. Ir tada ta Maša jau nėra tokia jau baisi animuota auklė, o normali padūkusi mergytė, su kuria mūsų vaikai praleidžia pusvalandį per dieną. Mes gyvename pasaulyje, kur kompiuterinis raštingumas labai reikalingas. Dažnai, jis dar ir gerai apmokamas, todėl nereikia uždaryti vaiko akmens amžiuje sakant " še tau pagaliukas, piešk ant smėlio", nes piešti ant smėlio, be abejo, kūryba, gal net menas ir hobis, bet gyventi reikės tarp kopmiuterių ir planšečių su telefonu prieš nosį, nes ten telpa pusė gyvenimo. Tiesiog tegu tai būna pusė, o ne visas gyvenimas. O kita pusė būna hobis ar sportas, draugai ar šeima, meilė gyvūnams ir gamtai... bet kas teigiamo ir gražaus už ekrano ribų.

Televizorius

Šitą daiktą turi visi ir jau seniai. Čia kaip ir nėra labai baisių dalykų radiacijos ar bangų prasme. Naujieji televizoriai, skirtingai nuo senų sovietinių, nėra tokie kenksmingi. Ir net regėjimui jie taip baisiai nekenkia, kaip mums sako vyresni šeimos nariai, bijodami, kad mūsų vaikai "apaks" bežiūrėdami į ekraną. Ir filmukai yra gerai, ir filmai šeimai yra gerai. Tai viena iš laisvalaikio leidimo formų, kuri gali apjungti šeimos narius. Yra daug įdomių kanalų apie gyvūnus, gamtą, muziką, keliones. Tai irgi šviečia žmogų, ugdo vaiko supratimą apie pasaulį. Juk fiziškai mes negalim jam visko parodyti patys. Yra gyvūnų ir augalų, kurių pas mus nerasi, yra reiškinių, kurių patys paaiškint negalim. Todėl televizija tai ne tik blogis su S ženklu ir reklama, reikia tik atsirinkti tinkamą turinį.
Vienintelis minusas, kurį išskaičiau viename straipsnyje buvo apie TV ir kūdikius. Dažnai mes galvojam, kad jie nereaguoja, nemato ir negirdi. Dažnai televizorius namie įjungtas kaip fonas. Ir tame fone daug neaiškių garsų, spalvų ir šviesų. Net jei vaikas tiesiogiai jų nežiūri, neklauso ir neinterpretuoja, jo smegenys informaciją priima ir mėgina apdoroti. Mažam kūdikiui tai didelis krūvis. Dėl to atsiranda nemiga, dirglumas, verkimas, vaikas gali būti neramus tiek dienos metu (padidintas jautrumas) tiek naktį (negalėjimas nusiraminti).
 Vėliau jau svarbu ir tai, ką tas televizorius rodo. Net jei mes manom, kad vaikas nieko dar nesupranta, tai nereiškia, kad reikia vaikui rodyti TV Pagalbą arba Farus. Net kai kuriuos animacinius filmukus vaikas gali suprasti ne taip, kaip adekvačiai mąstantys suaugę. Atsimenat atvejį apie vaiką, kuris įšoko į kanalizacijos šulinį? - nes taip darė Teletabiai. Vaikas nelabai moka atskirti, kur tikrovė, kur fantazija, ir be abejo, jei jis mato kaip katinas Tomas daužo peliuką Džerį, o tam juokingai išaprogsta akys, kodėl nepabandžius tvot močiutei? Vėl užaštrinu, juk suprantat. Ir kalbu apie mažus vaikus. Vyresniems jau galima paaiškinti, kas tikra, o kas ne. Apskritai, iki metukų TV išvis netekomenduojamas, bet suprantu ir namie sėdinčias mamas. Norisi, kad nors Kristina Aleknaitė iš TV3 žinių su mumis pakalbėtų.
Aaa, dar viena rekomendacija jau ir suaugusiems - nestatykit televizoriaus miegamajame. Tai poilsio zona, užmigti priešais TV nėra kokybiškas poilsis. Siųloma tas erdves atskirti. Ir tikrai, kai išvijau TV iš savo miegojimo zonos, atsirado miegamojo jaukumas ir ramybė. Ir rankos jau nesitiesia link pultelio pažiūrėti "beleką"


Knygos

Atrodo, čia nėra prie ko prikibti. Ir iš tiesų - knygos, skirngai nuo paruošto ir interpretuoto TV ar internetinio turinio, lavina vaizduotę, moko svajoti, kurti savo pasaulius, susidraugauti su personažais ir patiems juos "nusipiešti". Pirmosios knygelės vaikams supažindina juos su daiktais ir gyvūnais, poperių galima pačiupinėti ir pakramtyti. Tai irgi pažinimas. Dabar dar yra knygelių su garsais. Vaikas mokosi ir tobulėja. Be to, jis taip bendrauja su tėvais. Pats juk jis nemoka skaityti. O mama ar tėtis jam pasakoja, rodo. Užmezgamas tarpusavio ryšys. Na gal ne užmezgamas, o stiprinamas. Ir tai tikrai suartina labiau nei kiekvieno nosis atskirame telefone ir lyg tarp kitko numestos kelios frazės, kurias įvardijam  kaip "bendravimas".
Iš asmeninės patirties turiu ir vieną minusą: taip mėgau knygas, kad skaitydavau net tada kai mama jau liepdavo gesinti šviesą ir miegoti. Kad mama nepamatytų, skaitydavau po kaldra, užmetus ją ant naktinės sieninės lempos. Lemputė buvo vaikiška, maža, kaip dabar prisimenu, raudonu plastmasiniu gaubtu. Tai va, taip įsijaučiau, kad tas gaubtas įkaito ir ėmė lydytis. Kaldra aprūko. Taigi knygos irgi gali pakenkti saugumui. Net ir čia reikia saiko! Na, dar ir regėjimą galima susigadinti, jei skaitysime netaisyklingai sėdėdami ar prie netinkamo apšvietimo. O šiaip knygas vertinu kaip dižiausią žmonijos gėrį, ir tikrai noriu, kad mano vaikas mėgtų knygas.


 O kas jei vietoj mobilaus ir knygų kita veikla? O gal ne vietoj, o šalia to?

Vienareikšmiškai tik už. Ir už ne vietoj viso anksčiau išvardinto, o šalia to. Vaiką reikia lavinti įvairiapusiškai. Truputis kopiuterio, truputis filmukų, įdomi knyga prieš miegą. Ir kokia nors vaikui patinkanti veikla. Gal vienam tai bus sportas, kitam koks nors svarbus mylimas žaisliukas ar žaidimas, gal vaikas mėgsta piešti arba šiaip veikia kažką smagaus ir kūrybingo. O gal tiesiog būti su mama ir tėčiu, stebėti juos, mokytis iš jų, gal net dalyvauti jų veikloje.

Svarbiausia, kad viskame kame būtų saikas ir sveikas protas. O dar svarbiau, neprimesti vaikui savo, kartais šiek tiek įdingo, gyvenimo būdo. Tad keiskimės ir tobulėkime kartu su savo vaikais! Palikim visus darbus už durų.. paslėpkim  telefonus ne tik nuo vaikų, bet ir nuo savęs ir praleiskime laiką turiningai ir kokybiškai, bendraukim tarpusavyje ir su savo vaikais!
Mamatest