Kaip būti pavyzdžiu savo vaikui?

Nė vienas psichologas jums neatsakys į šitą klausimą, tik jūs patys. Kodėl? Todėl, kad psichologas gali jum išdėstyti krūvą teorijų apie vaiko psichologinę raidą, padiktuoti ilgą naudingos literatūros sąrašą. Bet atsirinkti tai, kas tinka jums, galite tik jūs.
Dažnai, kai paaugęs vaikas, ar jau paauglys ar net suaugęs žmogus daro kažką negero, tėvai linguoja galva " aš tavęs to nemokiau, ir į ką tu toks" arba " ar aš tave mokiau muštis/vogti/rūkyti", arba " aš gi tau sakiau, kad taip negalima", ir panašiai, ir panašiai.
Esmė ta, kad sakyti ir rodyti savo pavyzdžiu yra du skirtingi dalykai. Kodėl mes tikimės, kad vaikas puls sportuoti, jei mes jam sakysim, kad taip reikia ir tai sveika, kai patys nepakeliam užpakalio nuo sofutės ir nerodom savo pavyzdžiu, kad taip, sportuoti yra jėga. Nėra nieko blogo sėdėti ant tos sofutės. Kiekvienas žmogus turi savo pomėgius ir įpročius, bet kodėl tada prašom daryti vaiką tai, ko patys nenorim? Norim, kad jis gyventų geriau nei mes? Sveikiau? Aktyviau? Tada, nori nenori, bet teks keistis ir patiems.
 Man visada kelia šypseną, kai mano vaikas bando atlikti kokius nors buities darbus: bando šluoti, vakyti dulkes, kišti skalbinius  į skalbyklę. Smagu, linksma ir juokinga. Bet juk jis taip daro, nes mato, kad aš tai darau. Jis kartoja, tai ką mato, o ne tai, ką aš jam sakau.
Galim sakyt vaikui, kad rūkyti ir gerti yra blogai, bet jei pasislėpę ( ar nebūtinai pasislėpę)  būtent tai ir darysim, jam tikrai bus sunku suprasti tą dvigubą standartą: "man negalima, o jiems galima". Jei turit blogų įpročių, atsisakykit jų. Jei per sunku, bent jau neapgaudinėkit vaiko. Vienas populiaresnių tėvų pasiteisinimų būna toks: "va matai, kaip aš blogai darau, bet aš kažkada suklydau, o dabar negaliu to pakeisti. Tai va tu taip nedaryk, nes ir tau bus blogai". Pats blogiausias ir kvailiausias pasiteisinimas. Ir vaikas būtinai pabandys, ne dėl to, kad jūsų negerbia ar nesupranta, kad tai yra blogai. Tiesiog jis norės išbandyti ribas, ir jam dažnai atrodys, kad jau jis tai nebus toks silpnas kaip jūs, jis tik pabandys, o paskui to kažko nebedarys... Galbūt nebedarys, o galbūt jam bus blogiau nei jums ir jis sugriaus svao gyvenimą. Teko matyti daug žmonių, kurie atėjo ne iš gražios aplinkos, matė geriančius tėvus, smurtą, ir patys dabar daro tą patį. Kažkas mėgino keistis, ir atrodė, jiem pasisekė. Bet ne, jie vėl grįžo prie patogaus gerai pažįstamo gyvenimo būdo. Ir tik labai stiprūs žmonės gali nuo to atsiriboti. Bet priklausomybės - tai kur kas gilesnė problema. Ir jei jūs skaitot šį įrašą, jūs nesate asocialus. Asocialūs išvis tokių dalykų neskaito ir nebando keistis ar klausyti kažkieno patarimų. Jūs esate normalūs tėvai, kurie, kaip ir aš, ieško atsakymų.
Dabar mano vaikas mažas, ir vieną dieną, kai jis užaugs, aš noriu, kad jam viskas būtų gerai, kad jis galėtų didžiuotis savimi ir savo pasiekimais, kad aš galėčiau didžiuotis. O jei nebus kuo didžiuotis, tai bent jau, kad nebūtų dėl ko raudonuoti.
Būna ir labai pavyzdinių tėvų, o vaikai užauga "blogais žmonėmis". Ir atrodo, o kodėl? Juk tėvai darė viską gerai, nerūkė, negėrė, daug dėmesio skyrė vaikui, ugdė kaip tik galėjo, bandė įdiegti kažkokias vertybes...o vaikas ėmė ir nusivažiavo. Kodėl?
Man atrodo, kad, visgi, jie kažką praleido. Galbūt jie per daug rūpinosi savo kaip tėvų įvaizdžiu, galbūt perspaudė vaiką su savo super teigiamu pavyzdžiu arba diegė jį kažkaip neteisingai, priverstinai. Žinau, kad yra tokių žmonių, kurie vaikams primeta savo hobius ar neišsipildžiusias svajones ir bando lipdyti iš jų naująjį save. Verčia vaiką važiuoti į nekenčiamą muzikos mokyklą, lankytis muziejuose, kurie vaikui neįdomūs, lanktyti karate burelį, nes gi tai gerai... Galbūt gerai, bet o kur vaiko norai? Kur jo asmenybė su savo poreikiais? Neužverskim vaikams ant pečių savo kompleksų ir savo norų.
Tai kur ta riba tarp "nerodžiau pavyzdžio" ir "perlenkiau" lazdą? Riba emocijoje ir tarpusavio ryšyje. Jei jūs nematot ir negirdit savo vaiko, visada bus blogai. Jei jūs neskiriat jam pakankamai dėmesio, jis darys taip, kaip pats išmano ir galbūt dar prisidės draugų įtaka ( gerai, jei ji bus gera), jei per daug spausit ir "negirdėsit" jo poreikių, jis perdegs ir ims jūsų bijoti arba nekęsti.
Darykit taip, kad jums nebūtų gėda už savo elgesį ir vietoj moralų, rodykit tikrą pavyzdį tų visų vertybių, kurias norit jam įdiegti. Be prievartos ir pamokslų, tiesiog būkit šalia vaiko, kaip draugas, patarėjas, bet pirmiausia tėvas/mama, kuris nubrėžia elgesio ribas ta nematoma  autoriteto linija. Vaikui autoritetu galima būti tik tada, kai jis mus gerbia. Tai va, jis turi turėti už ką mus gerbti.
Duok Dieve, kad viskas pavyktų! Visada lengva dalinti patarimus, nes iš šalies geriau matos. Tai va, patariu sau, o gal ir jums pravers :)

MamaTest