Smėlio dėžė. Žaislai ir draugai... 
O kur turi būti mama?

  Šiandien perskaičiau vieną įdomų straipsnį apie vaikų smėlio dėžę. Kilo daug įvairių klausimų ir minčių. Iš vienos pusės, viskas parašyta labai teisingai ir suprantamai, iš kitos pusės, mes, mamos, ne visada mokam laikytis kažkieno parašytų taisyklių. Ir ar iš tiesų to reikia? Juk tiek daug literatūros mus auklėja, pasakoja, kaip REIKIA auginti ir auklėti, kaip REIKIA  žaisti, ir dar ir tiek pat straipsnių su žinomais daktarais ir psichologais priešakyje sako mums, ko NEREIKIA. Blogiausia tai, kad dažnai tokia informacija yra apibendrinta, o kiekvienos mamos vaikas - asmenybė, ir mamai ir tik mamai tenka nuspręsti, kokią informaciją priimti kaip jos vaiko auklėjimui tinkančią, o kurią atmesti. O dar būna taip, kad tie staipsniai ir protingos knygos viena kitai prieštarauja. Kaip tada?
  O tada, kaip lieps širdis... bet nevisai... kai kurie patarimai tikrai reikalingi.  Bet apie viską nuo pradžių.
Smėlio dėžė, kaiž žaidimo aikštelė apskritai - tai vieta, kur vaikelis pirmą kartą susitinka su kitais vaikais (ypač tais atvejais, kai jis neturi brolių ar sesių). Taip jis pradeda mokytis bendrauti su kitais į save panašiais, išmoksta dalintis žaislais, išmoksta draugauti. Bet tai kur kas daugiau nei smėlis ir kastuvėlis. Tai vaikui naujos patirtys, naujos galimybių ribos. Ir pirmieji konfliktai... kuriuos jis turi išmokti spręsti pats.
Labai dažnai tenka stebėti vaizdus, kai vaikams susipykus, mama pasiima vaiką ir tiesiog išsiveda jį kitur. Atrodo, logiška. Kam klausytis tų verkimų ir rėkimų. Bet taip mes mokome vaiką ne konfliktą spręsti, o bėgti nuo jo. Reikia leisti vaikams patiems išsiaiškinti santykius, ir kieno po galais, tas kastuvėlis šią minutę turi būti. Na jei tikrai yra pavojus, kad, pvz., vyresnis vaikas jūsiškį nuskriaus, arba jaučiasi agresija, tada taip, geriau vaiką išsivesti. Bet optimaliausias variantas - stebėti iš šalies ir nesikišti.
Mano mama taip ir darydavo. Aš tada pykdavau, nes mačiau, kaip kitų mamos puola ginti savo vaikų. Aš norėjau, kad ir mane gintų. Buvo liūdna ir skaudu. Atrodė, manęs nemyli. Bet dabar suprantu, kad ji visada gynė mane tada, kai iš tiesų reikėjo. O dėl smulkmenų aš turėjau aiškintis pati. Taip mane mokė būti atsakingai už savo veiksmus ir priimti sprendimus, kai ne viskas vyksta taip, kaip aš noriu. Vienintelis dalykas, kurio mano mama tada nepadarė, nepaaiškino man, kodėl taip daro. O tikrai reikėjo.
Žinot, ir dabar tenka matyt mamyčių, kurios gindamos savo kleckus puola viena kitai į atlapus. O be reikalo. Visų pirma, jos kišasi į vaikų pasaulį ir jų žaidimus, neleidžia susitarti patiems. Antra, jos nuima nuo jų atsakomybę. Vaikai kažko nepasidalino, pasiapsivardžiavo, apsistumdė ir tada problemą "perėmė" mamos. O vaikai taip ir neišmoko gražiai bendrauti, be to pamatė, kad yra kas už juos tas problemas, kurių patys prisikuria, spręs. Ir trečia, dažnai tas mamų "konfliktas" nebūna gražus ir mandagus. Būna ir grąsinimų ir keiksmažodžių, ir tikrai vaikams turėtų būti baisu žiūrėti į mamas, kurios pavirto siaubūnėmis. Nors gal ir ne. Juk mama mane gina", galvoja vaikas, "ji mane myli". Taip, myli, bet ko gi tu, vaikeli, išmoksi? Išmoksi neprisiimt atsakomybės, išmoksi pabėgti nuo nemalonaus konflikto", išmoksi, kad rėkauti ir keiktis yra gerai.
Bet būna ir kitų mamų. Jos nesikiša ir nekonfliktuoja su kitom mamom, jos žino, kada paimti ir išsivesti vaiką, o kada eiti jį ginti. Bet vaikas visada žino, kad mama šalia ir jis nėra vienas. Svarbiausia, su vaiku kalbėtis, aptarti įvairias situacijas, aiškinti jam, kas ir kodėl vyksta. Aišku, nereikia jam pilti mokslinio traktato, aiškinti reikia pagal jo amžių suprantama kalba ir pavyzdžiais. Taip mes ir pačios išmokstame, to, ko nemokėjome ar pamiršome. Išmokstame paprastais žodžiais aprašyti  problemą, o kas dar svarbiau, išmokstam aprašyti mus užpuolusias įvairias emocijas, jas paaiškinti vaikui ir sau. Tada toks pokalbis  stiprina mūsų tarpusavio ryšį su vaiku, vaiką moko suprasti save ir kitus, o mus moko iš naujo suprasti mūsų emocijas ir aplinkinį pasaulį. Tokia naudinga abiems meditacija.
Bet na ką... tai turbūt labiau galioja vyresniems vaikams. O kaip susikalbėti su metukų ar dviejų pypliu?
Na turbūt nelabai pavyks jam paaiškinti, kad žaisliukais galima dalintis, kad "lialia" tik pasiskolino. O ir nereikia. Vaikas iki dviejų metukų tikrai jūsų nesupras ir nesiklausys. Apskritai, jam kitų vaikų kaip ir nereikia. Jis žaidžia ne kartu su, o šalia kito vaiko. Ir susidomi tuo kitu vaiku tik tada, kai abu užsimano to paties žaisliuko. Tokiame amžiuje jam labiau reikalinga mama. Tai ką mamai daryti toje smėlio dėžėje?
Mamai reikia tiesiog būti šalia. Paduoti žaisliuką, žiūrėti, kad neimtų smėlio į burną, ir leisti žaisti pačiam taip, kaip jis pats nori. Galima parodyti, kaip nulipdyti smėlio bokštą, galima surasti pagalbinių priemonių žaidimui (ir nebūtinai tai turi būti nauji žaisliukai). Galima atnešti vaikui akmenukų ar gėlyčių. Mama turi džiaugtis ta akimirka su vaiku, nes būtent su ja jis atranda naujus dalykus, mokosi ir tobulėja.
  Viskas gerai, bet juk ir mažiukai patiria nemalonių akimirkų, kai kitas bando paisimti jų žaisliuką, arba svetimas vaikas ima verkti, nes mūsiškis nesidalina. Manau, tada mamos darbas yra nukreipti vaiko dėmesį kažkur kitur, sudominti kitu žaisliuku, pamėginti paaiškinti vaikui, kad ta kita "lialia" neturi tokio žaisliuko ir jai liūdna. Taip mokysime vaiką empatijos. Jei žailsiuko neduoda mums, irgi galime aiškinti, kodėl neduoda. Aišku, tai nėra taip lengva, kai mažylis ima verkti, bet galima atrasti būdų, kaip nesulaukti tos verkimo stadijos.
Dar vienas dalykas, aktualus mamoms - tragiškas išėjimas iš žaidimų aikštelės namo. Mama nusprendė, kad jau gana, o vaikas tik įsijautė į žaidimą. Ir tada isterija, ašaros, rėkimas per visą rajoną.  Bent jau man su pusantrų metų vaiku kol kas problemų nebuvo. Jam greitai viskas atsibosta ir išeiti iš aikštelės nėra sunku, o nešant namo, taip sakant, "užkalbu dantis". Bet tikiu, kad vėliau sulauksiu tokių isterijų. Tai va, ekspertai pataria iš anksto nustatyti laiką, kiek toje smėlio dėžėje bus žaidžiama. Na džiugu... pasakysiu: va, turi valandą. Ir ką? Lygiai po valandos jis susikraus žaisliukus ir eis namo? Abejoju. Vaikams patinka žaisti, ir jei veikla jam neatsibodo, jis tikrai nenorės išeiti. Siųloma taip pat informuoti vaiką, kad va, už 10 minučių išeinam. Taip mes vaikui parodom, kad jį gerbiam. Bet ar už 10 minučių jis bus pasiruošęs išeiti? Gal ir taip, gal ir ne. Jei nebus, nieko baisaus nešti jį rėkianti. Verkimas tėra jo emcijų išraiška, o ne nervinė krizė. Bet su straipnio autoriais sutinku, reikia iš anksto apibrėžti ribas. Nebus lengva, bet po truputį vaikas išmoks laikytis tam tikrų taisyklių. Ir jei pirmus dešimt kartų jis rėks, vienuoliktą kartą jau gal supras, kad viskas čia ok. Juk po smėlio dėžės laukia kažkas kito, gal net dar įdomesnio. Tik reikia įdėti pastangų ir sudominti vaiką kad ir namie laukiančiai nuobodžiais kotletais.
Tai va, pasidalinau savo nuomone apie smėlio dėžę ir mamystę. Ir prisiminiau dar vieną tos smėlio dėžės baubą! Ogi tai pat didžiausias baubas - mamą užpuolęs nuobodulys ir dažnas atvejis - mamos nosis mobiliajame telefone. Na taip, mums, suaugusiems, visai neįdomu tie kastuvėliai ir laistytuvai. Ypač jei matom, kad vaikas puikiai žaidžia ir be mūsų. Taip. Žaidžia jie be mūsų aktyvaus dalyvavimo, bet dalyvaukim bent jau pasyviai. Nedarykim rūškanos minos iš serijos "aš tuoj nusišausiu, einam iš čia greičiau" ir ištraukim nosį iš mobilaus, nes vaikas ims galvot, kad ten ir yra visas mamos džiaugsmas ir gyvenimo prasmė. Dėl įvairovės...pasiimkit į smėlio dėžę knygą, gal nelabai pavyks įsigilinti į tekstą, nes, visgi reikia dar ir vaiką žiūrėti, bet bent jau vaikas matys mus užsiimant naudinga veikla ir gal pats domėsis ne tik Maša ir Lokys filmukais planšetėje, bet ir skaityt išmoks, ir atras beribį knygų pasaulį* kuris lavina vaizduotę, o ne ją žudo. Kompiuterinis raštingumas šiais laikais būtinas, bet aš būsiu senamadiška - knyginis raštingumas yra ir bus vertybė.
Bet apie tai kitą kartą.
Bučkis :*
 MamaTest iš mamos kabarėlio