Kas mums primena vaikystę ir kodėl        žaislai svarbu

Mes, tėvai, rūpinamės savo vaikais visaip, kaip mokam. Svarbiausia, kad vaikas turėtų tinkamas gyvenimui sąlygas, būtų prižiūrėtas, aprengtas ir pamaitintas. Tai tarsi savaime suprantama. Dar mes rūpinamės savo atžalų sveikata: perkam sveiką maistą, rūpinamės, kad vaikams netrūktų vitaminų, sportuojam, grūdinam.  O dar mes vaikus lavinam. Pažindinam su pasauliu: daiktais, kvapais,  spalvomis. Ir prasideda viskas jau nuo kūdikystės. Prasideda viskas nuo žaisliukų. Iš pradžių pakabinam spalvotą karuselę virš lovelės, paskui duodam į rankas barškutį, dar vėliau kokią minkštą knygutę. Ir taip po truputį mūsų namai "apauga" žailais. Kartais jų būna tiek daug, kad net nėra kur praeiti.
Aš nepamoklsausiu ir nediskutuosiu tema, kiek reikia žaislų. Vieni tėvai apsiriboja keliais ir tai ne visada priklauso nuo finansinių galimybių.
 Kai kurie tėvai sąmoningai renkasi mažiau, nes mažiau yra daugiau: vaikas nebus išlepintas, jam bus lengviau išmokti mylėti savo daiktus ir juos prižiūrėti, susivarkyti. Vaikas labiau vertins tai, ką turi. Yra nuomonė, kad turint mažiau žaislų labiau lavinama vaiko fantazija, jis gali labiau susikaupti ties turimu žaislu ir susigalvoti daug skirtingų žaidimų. To tarpu tie, kurie turi labai daug žaislų, nemoka koncentruoti dėmesio, labai greitai susierzina, nes per daug pasirinkimo vaiką irgi trigdo. Na, bet paliksiu šitą temą psichologams.
Daug ar mažai, čia diskutuotinas klausimas ir auklėjimo dalis, bet žaislai vaikams būtini kaip oras. Kalbu taip ne todėl, kad esu materialistė ir manau, kad daiktais galima išauklėti vaiką, o todėl, kad tikrai žinau, jog žaislas - nebūtinai brangiausias, kartais gal net vienintelis namuose, savyje neša vaikystės prisiminimų lobį.
Kiek daug džiaugsmo vaikui suteikia ta akimirka, kai jis gauna išsvajotą žaisliuką. Ir reikalas ne tik toje momentinėje užgaidoje, ir ne tame kad gal jau po 15min tas žaislas bus sulaužytas arba su juo nebežais, tą akimirką jis jausis laimingiausiu pasaulyje. O mėgstamiausias žaislas, su kuriuo vaikas žaidžia daug ir ilgai, arba kartu miega, gali dar daugiau. Jis užaugusiam vaikui visą gyvenimą siesis su maloniais prisiminimais.
Būdami vaikais mes nemokam įvertinti žaislų kaip prisiminimų saugotojų reikšmės, nes mes žaidžiam " čia ir dabar" ir daug ką tučtuojau pamirštam. Bet ateina toks momentas, kai mes vėl prisimenam vaikystę. Kada? Tada, kai patys tampam tėvais. Mes perkam žaislus savo vaikams ir "suvaikėjam". Turbūt ne paslaptis, kad du trečdalius žaislų mes nuperkam " sau". Nes mums gražu, mums patinka ir mes patys išsišiepę lyg maži vaikai nešam juos namo norėdami nudžiuginti, pralinksminti.
O dar - atgyja mūsų prisiminimai. Matydami savo vaikus žaidžiant mes prisimenam, kad va, turėjom panašią lėlę arba mašinytę. Nors ne, visai nepanašią! Ir fantazija gražina mus į praeitį,mėgstamiausius žaislus mes prisimenam iki smulkiausių detalių. O tada atgimsta ir įvykiai ir aplinkybės, kuriuose mes žaidėm. Grįžta tas nerūpestingas vaikystės džiaugsmas ir saugumo jausmas.
Atsimenu, kaip kartais lankydavausi pas močiutės seserį svečiuose. Pamenu, kad jos sofą puošė keletas lėlių. Labiau dekoratyvinių, skirtų puošti. Niekas su jomis nežaidė, ir man, berods neleido. Bet nors neleido, aš jas prisimenu. Jos buvo labai gražios. Aš ilgai apžiūrinėdavau jų puošnias sukneles, gražius veidelius. O kartu su lėlėm matau ir patį kambarį, mažą virtuvėlę ir naminius vaflius. Nosį kutena tas saldus kvapas! Ir tai yra žaislų istorija! O buvo dar pirmoji barbė... Kai man ją nupirko, kaip išdidžiai aš ją nešiausi! Kaip džiaugiausi! Ir iš paskos atplaukia atsiminimas, kaip tėvelis savo rankom padarė mažą medinę sofą. Padarė man, nes mylėjo ir rūpinosi. Ir džiaugsmo buvo dar daugiau.

Aš manau, kiekvienas iš mūsų turi tokių prisiminimų ir juos visada sukelia žaislai, arba daiktai, kurie buvo mūsų vaikystėje. Na bet vaikams turbūt geriausiai įstringa žaislai. Kažkam tai paprasta skudurinė lėlytė, kurią pasiuvo mama ar močiutė, kažkam pliušinis meškiukas, kažkam mašinėlė. Bet visi turim tokių žaislų savo atminties dėžutėje. O kai kas gal net turi išsaugojęs vieną kitą žaislą. Aš, pvz., turiu. Ir nemanau, kad esu labai sentimentali, tiesiog vaikas manyje niekada nemirė. Gimus sūnui jis tiesiog pabudo po gilaus miego. Ir aš labai labai noriu, kad mano vaikas irgi turėtų ką įsidėti į prisiminimų dėžutę. Ir dar noriu, kad jo vidinis vaikas irgi niekada nemirtų. Kad jis nepasidarytų per daug rimtas suaugęs, nuolat bambantis ir nemokantis džiaugtis smulkmenom. Gal šiais laikais nemadinga būti šiek šiek tiek vaiku. O gal ne tiek nemadinga, kiek tai yra prabanga. Bet visgi... aš balsuoju už! Svarbiausia, aišku, meilė ir rūpestis, šilti santykiai ir pagarba šeimoje. Tai - nerūpestingos vaikystės pagrindas. O mylimas žaisliukas bus tos vaikystės simboliu. Atrodytų, tik daiktas... bet tai kur kas daugiau. Nupirkti žaislų galim visi, pigesnių, brangesnių, nesvarbu.. belieka tik įdėti į tuos žaislus šviesius gražius prisiminimus.
 To mums ir linkiu, brangūs tėveliai.

MamaTest iš savo Mamos kambarėlio.