Apie perfekcionizmą vaikystėje

Šį postą nusprendžiau parašyti, kai perskaičiau įdomų straipsnį psichologijos žurnale. Pati nesu psichologė, mano specialybė - sociologija. Bet psichologija visada buvo man įdomi sritis. Šiandien daug tėvų bando vaikus auginti "teisingai", naudojasi visa prieinama literatūra, klausosi paskaitų. Ir iš tiesų, informacijos labai daug. Pagrindinė visų šiuolaikiškų straipsnių mintis - auginti savarankišką, mąstantį ir kūrybingą žmogų, nevaržant jo ir nespaudžiant. Bėda ta, kad tėvai yra tik tėvai, jie patys mokosi naujų dalykų ir auga kartu su savo vaikais, todėl klaidų vistiek neišvengia. Ir tik po kažkurio laiko prasideda samprotavimai: "tą ar aną galėjau padaryti kitaip, geriau, arba iš viso kažko nedaryti ar nesakyti".
Tai va šiandien apie perfekcionizmą. Juk turbūt daug kam iš mūsų yra tekę bent sykį susidurti su perfekcionistais: žmonėmis, kuriems viskas (na jei ne viskas, tai kažkokia atskira sritis) turi būti tobula. Tokie žmonės dažnai erzina, nes mums atrodo, kad, na koks skirumas, ar puodeliai ant lentynos išrikiuoti simetriškai. Bet ne susierzinime esmė. Esmė tame, kad tokie žmonės realiai kankinasi dėl, kaip mums atrodo, nesvarbių dalykų. Ir tai ne šiaip sau noras daryti viską tobulai, kartais tai primena maniją ar apsėdimą, ir netobulame pasaulyje tokiems žmonėms sunku gyventi. Juk jie ne tik dėl savęs kankinasi, jie ir kitus dažnai kaltina tais visais "netobulumais". O pradžia kaip visada vaikystėje...
Tobulumo siekimą be abejo skatina įgimtos vaiko savybės, bet labai daug prisideda ir aplinka. Daug įtakos turi visuomenėje nuolatos "reklamuojami" sėkmingi žmonės. Laimėjimai aukštinami, o iš pralaimėjusių dažnai šaipomasi. Na, patyčios tai jau kita tema. Nėra nieko blogo būti sėkmingu ir siekti gerų rezultatų. Ir gal ir gerai, kai vaikas mato sėkmingų žmonių pavyzdžius ir turi į ką lygiuotis.  Bet taip išeina, kad neužtenka vien būti geru žmogumi, būti tiesiog protingu ar gabiu. Reikia būti geriausiu. Tada tave mylės ir nešios ant rankų. Vėl gi, gal ir nieko blogo, bet vienas žmogus negali visko atlikti tobulai, o jei tave ima lyginti su Petriuku iš kaimyninio kiemo, kaip jaustis vaikui?
Čia jau didelę įtaką daro tėvai. Kiekvienas tėvas ir mama nori, kad jų vaikai būtų sėkmingi, kad jiems sektųsi mokslai, kad jie lavintų savo talentus, kad jie laimėtų sporto varžybas. Ir kartais tas noras didžiuotis savo atžala gali virsti tobulybės manija ir įjungia tuos perfekcionizmo mechanizmus.
Ir kiekvienas iš mūsų, pažvelgęs į save, sakys: "ne, ne, ką jūs, aš savo vaiką auginu liberaliai, neverčiu jo būti tobulu". Ar tikrai?
Mano minėtame straipsnyje išskiriami keli tėvų tipai, kuriuos trumpai apibūdinsiu.
Pirmas tipas - tai tėvai patys perfekcionistai. Jie skatina vaikus siekti geriausių rezultatų apdovanodami juos. Ne būtinai materialinėm gėrybėm ar žaislais. Jie dovanoja dėmesį ir meilę. O baudžiama priešingai - ignoravimu, šaltumu, pykčiu. Vaikas supranta vieną dalyką: tėvų meilę galima užsidirbti tik viską darant gerai, o už klaidas jo nemylės.
Antras tipas - tai tėvai perfekcionistai "netyčia". Jie lyg ir nieko nereikalauja iš vaikų. Bet jie patys nuolatos viską stengiasi daryt tobulai: palaikyti idealią tvarką namie, prieš kitus atrodyti gerai ir gražiai, intensyviai siekia karjeros. Vėl gi, na toks gyvemimas, ir suaugę supranta ką ir kodėl daro. O vaikui ima atrodyti, jog reikia viską daryti iki maximumo, ir klaidos namie nebus toleruojamos.
Trečia tėvų grupė - netobuli tėvai. Jie patys turi trūkumų ir kompleksų ir stengiasi, kad jų vaikai kompensuotų tuos minusus, kurių patys nepajėgia atsikratyti. Mamai neišėjo groti smuiku, todėl jos vaikas lanko smuiko pamokas, kurios jam visai ne prie širdies, o mama dar ir spaudžia. Čia teko užmatyti serialo "Šviesoforas" seriją. Jei nežinot, ten yra tokia šeima, kurioje mama labai stengiasi prieš visus atrodyti super, vaidina idealią šeimą, nors pati su vyru lankosi pas psichologą. Ne esmė. Tiesiog užmačiau seriją, kur ji privertė dukrą dalyvauti klasės seniūno rinkimuose. Mergaitė, aišku nenorėjo, bet to labai norėjo mama. Dėl asmeninių ambicijų. Tai va, toks paprastas pavyzdys. Atrodytų smulkmena..
Liberalūs tėvai - auklėjime jie vengia griežtumo. Atrodytų - super! Vaikas auga laisvai, nevaržomas ir pats renkasi. Bet per didelė laisvė apkrauna vaiką nereikalingais pasirinkimais. Nežinodamas, kaip gi jam čia teisingai pasielgti ( juk nėra aiškiai nubrėžtų taisyklių) jis gali pasukti perfekcionizmo keliu, nors net nežino tokio žodžio. Jis dėl viso pikto norės daryti viską gerai, kad įtiktų. Aišku, gali ir priešingai, pavirsti "blogiečiu". Juk viskas leidžiama. Bet kuriuo atveju, ribų ir taisyklių stoka labiau primena tėvų ir vaikų draugystę, o ne mentorystę ir tėvišką auklėjimą.
Paskutinis tėvų tipas ( tiesą sakant, tokių aš tikrai nepažįstu, bet gal teko jums susidurti) - silpni ir pažeidžiai tėvai. Jie visada jaučiasi nelaimingi ir negalintys kažką padaryti. Ir nutinka taip, kad jie su vaikais tartum apsikeičia vietomis. Vaikai ima " rūpintis" savo pažeidžiamais tėvais. Nenorėdami jų dar labiau skaudinti ir varyti jiems stresą, vaikai stengiasi viską daryti gerai, "apginti"savo tėvus. Tėvai nejučia apkrauna juos savo rūpesčiais. Vietoj to, kad džiaugtųsi vaikyste, vaikai siekia būti tobuli savo tėvams, kad tie nors kuo galėtų džiaugtis.
Tai ką aš čia noriu pasakyti... o tą, kad mes neprivalom būti tobuli tėvai. Galime klysti, kažko nemokėti, turėti savo asmeninį požiūrį į gyvenimą ir į tai, ką mes darome, bet turime pasistengti atsipalaiduoti ir neaugti už savo vaikus. Leisti jiems patiems klysti, padėti jiems suprasti, kad klaidos - tai ne pasaulio pabaiga, kad iš klaidų mes mokomės. Ir jei tu kažką padarei blogai, tu nesi nevykėlis. Klaida neapsprendžia tavo asmenybės ir nereikia klijuoti etikečių arba užsidaryti negtyviomis mintimis. Tiesiog šiandien tau nepasisekė. Turime padėti vaikui išanalizuoti situaciją ir su ja susitvarkyti.  Gal ir tėvams tai padės į save pažvelgti kitaip. Galima susirasti kokią nors veiklą, kurioje vaikui gal nelabai seksis, bet tiesiog bus smagu išmokti ko nors naujo ir tiesiog mėgautis pačiu procesu, nesitikint tobulo rezultato.
Leiskime vaikams klysti, vertinkime jų pastangas, o ne rezultatą, nedarykime už vaiką jo darbų. O taip pat nebūkime perfekcionistai patys - nepriimkim vaiko nesėkmių kaip savo kaip tėvų asmeninio pralaimėjimo.
Pabaigai išrašiau savybes, kuriomis pasižymi linkę į perfekcionizmą vaikai:

• Išskirtinai aukšti reikalavimai sau
• Nuolatinis nerimas dėl klaidų
• Polinkis kritikuoti kitus
• Ypatingas jautrumas kritikai
• Menkas pasitikėjimas savimi
• Sunkumai priimant sprendimus
• Galvos skausmas, fiziniai negalavimai, kai kažkas nepasiseka
• Stresinių situacijų ir užduočių vengimas, atidėliojimas
• Savikritika ir drovumas

Tai šiam kartui tiek. Truputis faktų, truputis pamąstymų, gal bus naudinga ir jums :)

MamaTest

Kur geriausia pirkti žaislus?
Arba Titė Ritė Viliuje :)

Tęsiant žaislų temą, kaip ir žadėjau, aprašysiu vieną žasilų parduotuvę Vilniuje, kurioje neseniai lankiausi. Kas norit, galite pamatyti live transliacijos įrašą mano FB paskyroje , bet dabar tiesiog pasidalinsiu jau susigulėjusiais įspūdžiais, pasvarstymais ir nuotraukom :)
Tai va, žaislų išparduotuvė Titė Ritė yra Vilniaus Antakalnio rajone. Jau nuo šitos vietos širdis dainuoja, nes šis rajonas neatskiriamai susijęs su mano vaikyste ir kelia labai šiltus prisiminimus. O kai čia dar ir žaislų parduotuvė, tai nostalgija užpuola tik užėjus į vidų.
Visų pirma, tai nėra milžiniška žaislų parduotuvė, kaip kad visiems žinomi mūsų vaikiškų prekių gigantai. Nieko prieš juos neturiu, tačiau čia sužaidžia emocijos ir ta pati nostalgija (bent jau man): nedidelė jauki parduotuvė, labai malonios ir paslaugios pardavėjos. Ir žinot, nebuvo tokio jausmo, kaip kad būna prekybos centruose, kai jauti tave sekantį žvilgsnį (maždaug pirksi tu ar ne) arba tiesiog prišokantį konsultantą, kuris labai nori jums padėti. Ne, nepagalvokit, kad čia jūsų neaptarnaus 😂 aptarnaus ir padės išsirinkti, ir supakuos ir patars, bet taip kažkaip natūraliai, nelendant į akis. O tas man labai patiko :)
Nors parduotuvė palyginus nedidelė, bet joje telpa visas žaislų miškas: nuo mažų leliukų iki didesnių vaikų, gal net paaugliams kažko bus, atsiprašau, nepasidomėjau. Aš tik nelabai pastebėjau žaisliukų patiems mažiausiems (barškučiučių, lavinamųjų knygelių), bet gal tik nepastebėjau, nes technikos tokiems mažiukams yra ( rasite elektrinių supuoklių, autokėdučių, maniežų, vaikštynių, mačiau ir tokį kaip veiklos kūbą, taip pat net kelis vežimėlius ir maitinimo kėdutes).

Ir be abejo, begalė žaislų (arkliukai, lėlių vežimėliai, robotai ir dronai, dviratukai, paspirtukai, stumiamos mašinytės ir elektromobiliai). Na žodžiu, širdis gieda, akys bėgioja.

Dar labai patiko tai, kad čia yra ir rūbelių. Pripirkau savo mažąjam ir golfiukų su maikutėm, ir palaidinių, pėdkelnių.

Trusikėliai, pvz., 1eu už vnt. Aš nežinau, ar čia pigiau nei kitur, nes perku pirmą kartą chi chi, bet berods Maximoj per akcija buvo 4,99 ar 3,99už penkias poras (kinietiškų). Nesakau, kad kinietiškos prekės visos blogos, galų gale aš tiesiog neradau mūsų dydžio, bet Titė Ritė prekiauja rūbeliais iš Vokietijos ir Italijos, tai yra tikrai kokybiški drabužėliai, yra ir garsių firmų. Ir patys žaislai atkeliauja iš Vokietijos bei Anglijos.
Na va ir savo laimikio truputį nufotografuosiu, bet bus ne prekinės išvaizdos ( jau po skalbimo) 😅

Kaip man paaiškino personalas, išparduotuvėje prekės pigiau dėl nežymių pakuotės pažeidimų ir kitų smulkmenų. Taigi, jei jūs norit įsigyti kokybišką daiktą, su visom instrukcijom ir garantijom bei dar sutaupyti, tada tikrai geras pasirinkimas.
Be abejo, aš negalėjau palyginti visų prekių kainų, fiziškai neįmanoma, bet tikrai mačiau žaislų pigiau nei kitur ( vėlgi, nelyginu su turgumi, nes ten tieisog nesilankau). Pavyzdžiui, elektromobiliai nuo 80 eu ( patausykit, jei suklydau). Bet kuriuo atveju, norėjau pasidalinti su jumis informacija, gal pravers.
 O rinktis aišku jums, gal jūs žinot, kur dat pigiau ir gera kokybė?  Būtų faina sužinoti :)

Kas mums primena vaikystę ir kodėl        žaislai svarbu

Mes, tėvai, rūpinamės savo vaikais visaip, kaip mokam. Svarbiausia, kad vaikas turėtų tinkamas gyvenimui sąlygas, būtų prižiūrėtas, aprengtas ir pamaitintas. Tai tarsi savaime suprantama. Dar mes rūpinamės savo atžalų sveikata: perkam sveiką maistą, rūpinamės, kad vaikams netrūktų vitaminų, sportuojam, grūdinam.  O dar mes vaikus lavinam. Pažindinam su pasauliu: daiktais, kvapais,  spalvomis. Ir prasideda viskas jau nuo kūdikystės. Prasideda viskas nuo žaisliukų. Iš pradžių pakabinam spalvotą karuselę virš lovelės, paskui duodam į rankas barškutį, dar vėliau kokią minkštą knygutę. Ir taip po truputį mūsų namai "apauga" žailais. Kartais jų būna tiek daug, kad net nėra kur praeiti.
Aš nepamoklsausiu ir nediskutuosiu tema, kiek reikia žaislų. Vieni tėvai apsiriboja keliais ir tai ne visada priklauso nuo finansinių galimybių.
 Kai kurie tėvai sąmoningai renkasi mažiau, nes mažiau yra daugiau: vaikas nebus išlepintas, jam bus lengviau išmokti mylėti savo daiktus ir juos prižiūrėti, susivarkyti. Vaikas labiau vertins tai, ką turi. Yra nuomonė, kad turint mažiau žaislų labiau lavinama vaiko fantazija, jis gali labiau susikaupti ties turimu žaislu ir susigalvoti daug skirtingų žaidimų. To tarpu tie, kurie turi labai daug žaislų, nemoka koncentruoti dėmesio, labai greitai susierzina, nes per daug pasirinkimo vaiką irgi trigdo. Na, bet paliksiu šitą temą psichologams.
Daug ar mažai, čia diskutuotinas klausimas ir auklėjimo dalis, bet žaislai vaikams būtini kaip oras. Kalbu taip ne todėl, kad esu materialistė ir manau, kad daiktais galima išauklėti vaiką, o todėl, kad tikrai žinau, jog žaislas - nebūtinai brangiausias, kartais gal net vienintelis namuose, savyje neša vaikystės prisiminimų lobį.
Kiek daug džiaugsmo vaikui suteikia ta akimirka, kai jis gauna išsvajotą žaisliuką. Ir reikalas ne tik toje momentinėje užgaidoje, ir ne tame kad gal jau po 15min tas žaislas bus sulaužytas arba su juo nebežais, tą akimirką jis jausis laimingiausiu pasaulyje. O mėgstamiausias žaislas, su kuriuo vaikas žaidžia daug ir ilgai, arba kartu miega, gali dar daugiau. Jis užaugusiam vaikui visą gyvenimą siesis su maloniais prisiminimais.
Būdami vaikais mes nemokam įvertinti žaislų kaip prisiminimų saugotojų reikšmės, nes mes žaidžiam " čia ir dabar" ir daug ką tučtuojau pamirštam. Bet ateina toks momentas, kai mes vėl prisimenam vaikystę. Kada? Tada, kai patys tampam tėvais. Mes perkam žaislus savo vaikams ir "suvaikėjam". Turbūt ne paslaptis, kad du trečdalius žaislų mes nuperkam " sau". Nes mums gražu, mums patinka ir mes patys išsišiepę lyg maži vaikai nešam juos namo norėdami nudžiuginti, pralinksminti.
O dar - atgyja mūsų prisiminimai. Matydami savo vaikus žaidžiant mes prisimenam, kad va, turėjom panašią lėlę arba mašinytę. Nors ne, visai nepanašią! Ir fantazija gražina mus į praeitį,mėgstamiausius žaislus mes prisimenam iki smulkiausių detalių. O tada atgimsta ir įvykiai ir aplinkybės, kuriuose mes žaidėm. Grįžta tas nerūpestingas vaikystės džiaugsmas ir saugumo jausmas.
Atsimenu, kaip kartais lankydavausi pas močiutės seserį svečiuose. Pamenu, kad jos sofą puošė keletas lėlių. Labiau dekoratyvinių, skirtų puošti. Niekas su jomis nežaidė, ir man, berods neleido. Bet nors neleido, aš jas prisimenu. Jos buvo labai gražios. Aš ilgai apžiūrinėdavau jų puošnias sukneles, gražius veidelius. O kartu su lėlėm matau ir patį kambarį, mažą virtuvėlę ir naminius vaflius. Nosį kutena tas saldus kvapas! Ir tai yra žaislų istorija! O buvo dar pirmoji barbė... Kai man ją nupirko, kaip išdidžiai aš ją nešiausi! Kaip džiaugiausi! Ir iš paskos atplaukia atsiminimas, kaip tėvelis savo rankom padarė mažą medinę sofą. Padarė man, nes mylėjo ir rūpinosi. Ir džiaugsmo buvo dar daugiau.

Aš manau, kiekvienas iš mūsų turi tokių prisiminimų ir juos visada sukelia žaislai, arba daiktai, kurie buvo mūsų vaikystėje. Na bet vaikams turbūt geriausiai įstringa žaislai. Kažkam tai paprasta skudurinė lėlytė, kurią pasiuvo mama ar močiutė, kažkam pliušinis meškiukas, kažkam mašinėlė. Bet visi turim tokių žaislų savo atminties dėžutėje. O kai kas gal net turi išsaugojęs vieną kitą žaislą. Aš, pvz., turiu. Ir nemanau, kad esu labai sentimentali, tiesiog vaikas manyje niekada nemirė. Gimus sūnui jis tiesiog pabudo po gilaus miego. Ir aš labai labai noriu, kad mano vaikas irgi turėtų ką įsidėti į prisiminimų dėžutę. Ir dar noriu, kad jo vidinis vaikas irgi niekada nemirtų. Kad jis nepasidarytų per daug rimtas suaugęs, nuolat bambantis ir nemokantis džiaugtis smulkmenom. Gal šiais laikais nemadinga būti šiek šiek tiek vaiku. O gal ne tiek nemadinga, kiek tai yra prabanga. Bet visgi... aš balsuoju už! Svarbiausia, aišku, meilė ir rūpestis, šilti santykiai ir pagarba šeimoje. Tai - nerūpestingos vaikystės pagrindas. O mylimas žaisliukas bus tos vaikystės simboliu. Atrodytų, tik daiktas... bet tai kur kas daugiau. Nupirkti žaislų galim visi, pigesnių, brangesnių, nesvarbu.. belieka tik įdėti į tuos žaislus šviesius gražius prisiminimus.
 To mums ir linkiu, brangūs tėveliai.

MamaTest iš savo Mamos kambarėlio.

Kaip tinkamai pasirūpinti sausu užpakaliuku be alergijų ir geru nakties miegu bei smagia diena be nelaimių:)

Turbūt kiekviena mama sutiks, kad nuo pat vaikelio atėjimo į pasaulį dienos, pagrindis jos rūpestis suteikti savo mažyliui ar mažylei saugumo ir komforto jausmą, pasirūpinti, kad vaikelis augtų laimingas, sotus ir sveikas.
Vienas iš to rūpesčio aspektų yra sauskelnės. Jos saugo vaiko užpakaliuką nuo drėgmės ir leidžia jam nevaržomai mėgautis vaikyste. Teisingai parinktos sauskelnės išspręndžia daug problemų. O vat blogos sauskelnės tik sukuria papildomų rūpesčių. Blogos sauskelnės - tai tos, kurios, visų pirma, kelia alergiją dėl savo prastos sudėties ir cheminių priedų. Blogos sauskelnės - tai tos, su kuriomis šlapia, tai tos sauskelnės, su kuriomis atsitinka " avarijos, ir tos, kurios neleidžia ramiai miegoti naktį nei mažyliui, nei atitinkamai jums. Ar jums to reikia?
Taip, nusipirkę pigių sauskelnių jūs sutaupysit. Ir jei jums nesvarbu kokia chemija liečia jūsų vaiką ir fiziškai nėra jokio skirtumo ir vizualiai nesimato paraudimų, dar nereiškia, kad jos nekenksmingos. Bet ir brangios dar nereiškia geros. Teko skaityti forumuose, kad net kai kurios ekologiškos sauskelnės sukėlė mažiukams alergiją. Tai kaip gi atsirinkti, kai rinkoje minimum dešimt skirtingų vardų?
Aišku, ne visada kaina lemią kokybę. Bet dažniausiai visgi geras daiktas pigiai nekainuoja. Išsirinkti ir nuspręsti turėsit jūs, ir gal teks išbandyti jų labai daug.
Aš pati išmėginau jų labai daug. Nuo pigiausių iki brangiausių. Man pasisekė, vaikas nėra alergiškas ir neserga atopiniu dermatitu, todėl negaliu kalbėti apie "cheminį pavojų", bet užtat galiu kalbėti apie sugeriamumo kokybę. Ir žikot ką, nors atrodo, kad pigios yra tokios pat geros kaip ir brangios, ilgiau naudojant pradeda lįsti minusai. Buvo laikas, kai mėginau net Maxima Favorit, nes vėlgi forumuose mamos rašė, kad "geros". Na...pusė velnio.. bet keisti jas tekdavo dažnai, nes peršlapdavo rūbai. Apie kokybišką naktinį miegą iš viso tyliu. Keisdavau naktį, vaikas atsibusdavo ir paskui dar tekdavo jį vėl migdyti. Bandžiau Libero, ta pati istorija..  Nesakau, kad jos blogos. Tiesiog mums netiko. Kai išbandžiau kelias sąlyginai nebrangias Lieuvoje esančias, siunčiausi pamėginimui net iš Vokietijos parduotuvės. Tai buvo Pampers. Palyginus su anksčiau naudotomis, atrodė, va, radau! Bet ne... po kurio laiko vėl panašios bėdos. Arba prabėgdavo, arba sauskelnių paviršius pasidarydavo persunkęs skysčio ir rūbai sušlapdavo. O kaip jaustis mano mažiukui, kuris miega "baloj"? Palyginimui pasiėmiau lenkiškus Pampers iš parduotuvės. Supratau, kad galima iš Vokietijos nesisiųsti, nes tas pats gaunasi... ir kainos prasme aukštesnės klasės Pampers iš užsienio tikrai brangiau. Bent jau Vilniuje man pakelis atsieidavo apie 16eu, o Maximoj su nuolaida pigiau. Skirtumo naudojimo prasme jokio. Bandžiau ekologiškas. Na ką, jei jūs esate sąmoningas pilietis ir rūpinatės ekologija, tikrai gerai. Bet kai kurie tėvai tikrai negali sau jų leisti. Ir ne todėl, kad nemyli savo vaiko ar nekenčia gamtos. Tiesiog realiai per brangu. Kokybės prasme visai neblogai. Bet vis kažkas netaip. Gal kažkas su manim pasiginčys. Bet nenustebsiu. Kiekviena mama atranda "savo" prekę. Vienoms gerai ir maximinės, kitoms tik ekologiškos, kažkas pasisako tik už atvežtas "originalias". Na vat aš skirumų nepamačiau.  Protarpiais pirkdavau japoniškas, kai netyčia užmačiau jas prekybos centre. Kainavo kosmosą. Ne tik kad ne 16eu! 26!!!! Na buvo akcija, paėmiau. Tada vaikiukas buvo kūdikis dar visai, pakelis didelis. Pabandžiau. Labai patiko. Bet su vyru nusprendėm, kad per brangu. Patirtis ateina su laiku, informacija, dėja, irgi. Jei būčiau pasidomėjus, kas yra tų sauskelnių tiekėjai jau tada, būtų kur kas daugiau ramių naktų.

Šiandien kalbėsiu apie vienas geriausių rinkoje esamas sauskelnes Moony tiesiai iš tekančios  saulės šalies - Japonijos. Na, čia jums ne Norvegija, iš taip toli vargu ar atsigabensit jas patys. O vat užtat http://brillante.lt jums jas pristatys labai greitai ir už patrauklią kainą. Tikrai pigiau nei prekybos centruose ar pigu.lt. Nors ne, ten aš jų net nemačiau. Bent jau Moony tikrai nemačiau nei Maximoj, nei Rimi, nei Iki nei tuo labiau Norfoj.
Aš jų nereklamuoju ir neperšu. Tiesiog kaip MamaTest padariau video eksperimentą. Be abejo pagrindiniai testuotojai yra mūsų vaikai, todėl jums vistiek teks padirbėti, kol atrasit savo, bet tikrai rekomenduoju pabandyti.
Nors žinojau, kad jos geros, vistiek žandikaulis atvėpo. Nesitikėjau tokio gero rezultato. Ir taip sakant, atradus dviratį, nešu tą dviratį "į liaudį".
O jums siųlau pažiūrėti tą video ir įvertinti. Man buvo smagu bandyti, rezultatas pranoko lūkesčius. Aš emocijų žmogus, ir rašau dabar "ant bangos", bet man atrodo, kad be reikalo tiek ilgai "taupiau". Sauskelnės tikrai geros ir vertos kiekvieno cento. Beje, Brillante turi savo FB profilį, kur galite rasti atsiliepimų iš tėvelių.
Na o dabar pats smagumas! Video testas:

https://youtu.be/oOKFX-X79YQ

Mamatest

Tai, apie ką mamos tyli.

Tik tapus mama aš supratau, kad savo mamai reikia ne tik rankas kojas bučiuoti, bet nešioti kasdien ant rankų ir dar paminklą pastatyti. Būti mama - tai pats svarbiausias ir sunkiausias pasaulyje darbas, nes savo vaikui tu esi viskas. Tai daugiau nei darbas, tai pašaukimas ( aš nekalbu apie tas "mamas",  kurios savo vaikus gimdo tiesiai į unitazą arba kitaip atsikrato, nes tai tikrai ne mamos). Nors....gal tas pašaukimas ne visoms duotas, arba tai vyksta dėl tų vidinių problemų, apie kurias rašysiu.

Motinystė apverčia gyvenimą aukštyn kojom ir jis niekada nebebus toks, kaip anksčiau. Bet ar mama visada gimsta su savo vaiku? Ką ji jaučia ir išgyvena, kaip ji mokosi savo naujų pareigų ir kiek jai tai kainuoja? O gal nieko nekainuoja ir visa tai yra jos instinktuose?
Net jei motinystė yra įgimtas instinktas, mama netampi vien pagimdžius. Gali skaityti milijoną knygų, lankyti krūvą seminarų ar paskaitų, bet tikrai mama tampi su patirtimi ir praktika. Vienoms tai sekasi lengvai, kitoms sunkiai, dar trečioms, nepakeliamai sunkiai...Bet vieną aš jums pažadu - net jei bus labai sunku, vieną dieną jūs tikrai suvoksit, kad įvyko stebuklas. Atsipirks visos nemiegotos naktys, nuovargis, skausmas ir baimės. Vieną dieną tiesiog ateis suvokimas, kad neturėjimas laiko sau ir neplauta susivėlusi galva nėra problema. Ir net jei vienintelis džiaugsmas ir žygdarbis ( bent jau pradžioj) yra išeiti "į žmones" t.y., į prekybcetrį, jūs esate laimingas žmogus. Nes jūs neišsimiegojusi su pajuodusiais paakiais ne dėl to, kad tusčiai praleidot naktį vakarėlyje siurbiant devintą martinį, jums skauda nugarą ar sąnarius, ne dėl to, kad jus kažkas užpuolė ir sumušė. Visi "blogi" dalykai nėra mirtini ir nepataisomi,  jie turi prasmę. Jūs privalote BŪTI dėl savo mažojo angelėlio. Privalote būto stipri, drąsi, sumani. Taip, tai yra sunku. Vat toks tas ilgas kelias link tapimo mama - per savęs atsižadėjimą ir suvokimą, kad tavęs kažkam reikia. Tas atsižadėjimas tik sąlyginis ir laikinas, bet duoda labai daug.

Rašau šią apžvalgą ar įžvalgą toms mamoms, kurios jaučiasi netilpusios į gražų motinystės paveiklslėlį, rašau toms, kurios bijo kažkam pasakyti, kad joms ne tik džiugu ir gera, bet baisu ir liūdna...ir kažkodėl labai sunku.
Man atrodo, kad mūsų socialinių tinklų eroje labai dažnai pamirštama pakalbėti apie tai, kaip tu iš tiesų jautiesi. Idealas - supermama: ji švyti laime, trykšta energija, be galo domisi vaiko auklėjimo ir psicholigine literatūra, ji puiki žmona ir apakritai viskas jos gyvenime super. O dar ji sugeba per mėnesį grįžti į buvusias formas, o jos vaikas kakoja vaivorykštėm. Bet ar tikrai? Ir ar taip jau ir nuo pirmos dienos? Ar nesukuria tai iliuzijų būsimoms mamoms? O paskui gimus vaikui jos pamato, kad tai nėra jau taip faina, kad reikia daug dirbti, ir jos sutrinka, pasimeta. Nes niekas joms nesakė, kad pavalgyt jos galės tik kai vyras grįš iš darbo, kad apie gulėjimą vonioj pirmais mėnesiais jos gali net nesvajoti. Čia paskui viskas nusistovi, susiguli, atsiranda kažkokia dienotvarkė. O tai kur visas tas motinystės grožis? Ne, jis nėra išgalvotas! Jis tikras, jis yra! Tik kiekvienos mamos kelias iki jo skirtingas, ir kartais, net požiūris į gyvenimą čia ne prie ko.
Reikalas tas, kad tai, ką mes rodom viešai (ar gatvėje, ar svečiuose, ar facebooke) toli gražu nereiškia, kad taip ir yra. Na kuri mama norės rašyti ar rodyti foto, kur ji tris paras normaliai nemiegojus, neplauta galva, nes tiesiog nebuvo kada. Ne, mes rodom tik tai, kas visus tuos užkulisius atperka: vaiko šypseną, vyro padovanotas gėles, save laimingą ir besišypsančią.
Ir tada atsiranda tas užburtas ratas: mes matom, kaip "gražiai" susitvarko kita mama, ir nesuprantam, o kas blogai su mumis, kodėl man liūdna ar net pikta, kodėl vietoj džiaugsmo apatija, kartais agresija ir nuovargis.
Ir aš kalbu ne šiaip apie neišsimiegojimą ar nuovargį. Kalbu apie didesnę bėdą. Jei mano atmintis man nemeluoja, Lietuvoje pagal statistiką kas dešimta gimdyvė susiduria su depresija.
Po gimdymo moters kūnas persitvarko, keičiasi hormonų pusiausvyra, todėl gali keistis nuotaikos, užpuola vadinamoji pogimdyvinė melancholija. Ir tai yra normalu, tai praeina. O būna, kad nepraeina, būna, kad būklė tik sunkėja. Aplinkiniai nesupranta, kas darosi. Gi laiminga moteris, tapai mama! Gyvenk ir džiaukis! Dar prisideda vyresniųjų giminaičių patarimai ir pamokymai pradedant "tu ne taip darai" ir baigiant " kokia dar depresija? Anksčiau moterys laukuose gimdydavo ir bėgdavo dirbt, ir nebuvo kada depresuoti" arba " ką čia išsigalvoji, tu paprasčiausiai aptingai, juk tu nieko neveiki, su vaiku namuose sėdi" (O taip! Tiesog kurorte atostogauju...- pagalvojate jūs). Ir tada moteriai, mamai, pasidaro  apmaudu, skaudu ir pikta, dar kažkur buvusios jėgos dingsta ir rankos nusvyra, o blogiauisa, kad dar pasidaro gėda. Kodėl jai yra blogai, kai turėtų būti gerai? Ir gal tikrai, čia ji pati kalta, gal aptingo, todėl nesusitvarko, gal ji bloga mama ir todėl jai norisi trečią nakties papurtyti mažylį, nes jis jau pusantros valandos rėkia? Gal ji bloga žmona, nes visai neskiria vyrui laiko ( juk niekam nepaaiškinsi, kad tiesiog vos ant kojų pastovi).
O svarbiausia, ką daryti? Gerai, jei yra kas padeda susitvarkyti, leidžia nors valandėlę nusnūsti, ar nueiti į dušą. Gerai, jei šalia yra rūpestingas vyras, bet juk ir jam reikia dirbti ir ilsėtis. Kreiptis į specialistus?
Deja, tai padaryti irgi būna sunku. Ne dėl to, kad jų nėra. Dėl to kad vėlgi, gėda kažkam svetimam pasakyti, kad tu nesidžiaugi savo vaiku, kad gyvenimas tau atrodo juoda duobė ir tu tenori numirti kur nors kamputyje. Gėda prisipažinti, kad tau reikia pagalbos, kad tu nesusitvarkai, kad tu nesupranti, kas vyksta. Kad tu bijai...bijai pasiduoti, bijai dėl vaiko, arba net ne bijai, o tiesiog tau vienodai rodo... Vienodai rodo, ar šiandien lyja, ar šviečia saulė, vienodai rodo, kad vyras pasakė ačiū už skanius pietus, vienodai rodo, kad vaikas verkia, nes atrodo, kad tas verkimas tęsiasi jau tūkstantį metų ir tapo kasdienybės fonu.

Tai va, mielos mamos! Neturi būti gėda! Derpesija yra liga. Juk jūs nekalta, jei susirgot gripu? Neklata ir dėl depresijos. Ir jums reikalinga pagalba! Ir atsiribokit nuo visų tų tetulyčių, kurios plaus jums smegenis, kad jokių depresijų nebūna, kurios sakys gal net kažką skaudaus. Neįsileiskit tokių žmonių į namus. Prašykit pagalbos pas vyrą, sesę ar draugę, kad leistų jums nors trumpam pabūti vienai su savimi, nueiti galų gale pas psichologą. Nes jums to reikia.
Jei nelaiminga mama, nelaiminga šeima. Ir tai ne jūsų vienos reikalas, tai šeimos reikalas ir komandinis darbas. O ypač sunkioj formoj reikia ir specialisto pagalbos. Jūs neprivalot apie tai kalbėti viešai ir "rėkti" apie savo savijautą facebooke ar dar kur nors. Bet jūs privalot kalbėtis su savo šeimos nariais, neatsiribokit, neužsidarykit. Jūs nesat viena, net jei jums taip atrodo.
Aš pati buvau na gal ne visai depresijoj, bet panašioj būsenoj. Pirmus mėnesius gyvenau lyg komoj ir pastovaus budėjimo režime. Nuo pat gimdymo valandų aš neturėjau galimybės nors kelias valandas normaliai pamiegoti. Užgriuvo nežinomybė ir baimė. Iš draugių ir apskrtiai iš visų tų gražių istorijų žinojau, kad vaikai miega, valgo ir tuštinasi. Mano berniukas nemiegojo ilgiau 30 minučių. Ir pastoviai rėkė. Neverkė, o rėkė. Be abejo iš tos panikos beveik dvi savaites praleidau kūdikių skyriuje ligoninėje ir, ačiū Dievui, jokių ligų mums nerado. O ar jūs galit įsivaizduoti, kokia tai sumauta savijauta? Baimė dėl vaikelio, miego trūkumas ir pastovus klyksmas ausyse. Aš visą tai praėjau. Ir esu labai dėkinga savo vyrui, močiutėms ir seneliui, kurie nepaliko kapanotis vienos. Mane palaikė ir padėjo kiekviename žingsnyje. Ir aš manau, kad man nebuvo taip jau baisiai sunku, kaip toms mamoms, kurios suserga rimtai, kurios neturi tokios paramos. Labai padėjo ir ligoninės personalas (jis irgi buvo pasimetęs ir nesuprato, kaip kūdikis gali taip rėkti beveik be perstojo).
BET čia mažas STOP. Taip, visi pergyveno dėl kūdikio, ir aš taip pat. Bet o kur pagalba mamai? Aš nieko nesakau, slaugutės labai padėjo. Bet aš ne apie jas. Skyriaus valgykloj kabėjo plakatas. Na toks labiau reklaminis - jei sunku, eik į tokį ir tokį kabinetą pas psichologą. Aha! Vat tuoj mama mes savo vaiką ir bėgs psichologo ieškoti. O dar ta gėda, apie kurią rašiau. Taip, man buvo gėda. Nu kaip aš dabar eisiu ir verksiu kaip man blogai, kaip aš nesusitvarkau nei su vaiku nei su savo emocijom, kaip man norisu žliumbti dėl net menkos frazės, kurią mano pervargusi galva supranta kaip puolimą ir priekaištą. Aš nenuėjau. Ir daug kas nenueina. Todėl statistinis sergančių pogimdyvine depresija mamų skaičius nėra tiklsus. Daug kas ja perserga tyliai. Ir nežinau, ar tai praeina be pasėkmių. O grįžus namo tu vėl lieki viena be profesionalios pagalbos. Ir jei nedrįsai nueiti į kabinetą tada, kai jis buvo šalia, tu vargu ar susiruoši į jį, kai būsi toli nuo jo ir gyvensi savo rutinoje tarp maitinimo ir vystyklų keitimo.
Dar man kilo klausimas: kodėl dar esant gimdymo namuose neateina pasikalbėti su mama psichologas? Mama nebūtinai turi problemų, bet šiaip, profilaktiškai? Įvertinama tik fizinė būklė ir kaip gija žaisdos. O kaip dvaisnė būsena? Ar aš kažką praleidau ir visgi ateina?
Šis mano postas yra ilgai ištylėtas ir išjaustas žodinis uraganas - atspindys visų išgyventų emocijų nuo euforijos iki juodo dugno. Ir rašau tikėdamasi, kad mane išgirs tos, kurioms irgi sunku. Jūs nesat bloga mama, jūs nesat kitokia, nenormali ar dar kokia nors. Jums neturi būti gėda, ir jūs neprivalot susiversti ant pečių atsakomybės už viską aplinkui. Jūs neprivalot visada šypsotis ir kartoti, kokia jūs laiminga, jei taip nesijaučiat. Jūs turite teisę į visas emocijas. Ir jūs turit visa tai praeiti ir pasveikti dėl savęs pirmoj eilėj. O tada jūs rasite džiaugsmą paprastuose dalykuose ir nereikalausite iš savęs per daug. Meilė gali daug. Meilė vaikui gali dar daugiau. Bet išmokime mylėti save, nes be mūsų nebus ir viso kito.
Na va, išsikalbėjau ir tikiuosi, mano žinutė suprasta teisingai.

MamaTest

Kaip būti pavyzdžiu savo vaikui?

Nė vienas psichologas jums neatsakys į šitą klausimą, tik jūs patys. Kodėl? Todėl, kad psichologas gali jum išdėstyti krūvą teorijų apie vaiko psichologinę raidą, padiktuoti ilgą naudingos literatūros sąrašą. Bet atsirinkti tai, kas tinka jums, galite tik jūs.
Dažnai, kai paaugęs vaikas, ar jau paauglys ar net suaugęs žmogus daro kažką negero, tėvai linguoja galva " aš tavęs to nemokiau, ir į ką tu toks" arba " ar aš tave mokiau muštis/vogti/rūkyti", arba " aš gi tau sakiau, kad taip negalima", ir panašiai, ir panašiai.
Esmė ta, kad sakyti ir rodyti savo pavyzdžiu yra du skirtingi dalykai. Kodėl mes tikimės, kad vaikas puls sportuoti, jei mes jam sakysim, kad taip reikia ir tai sveika, kai patys nepakeliam užpakalio nuo sofutės ir nerodom savo pavyzdžiu, kad taip, sportuoti yra jėga. Nėra nieko blogo sėdėti ant tos sofutės. Kiekvienas žmogus turi savo pomėgius ir įpročius, bet kodėl tada prašom daryti vaiką tai, ko patys nenorim? Norim, kad jis gyventų geriau nei mes? Sveikiau? Aktyviau? Tada, nori nenori, bet teks keistis ir patiems.
 Man visada kelia šypseną, kai mano vaikas bando atlikti kokius nors buities darbus: bando šluoti, vakyti dulkes, kišti skalbinius  į skalbyklę. Smagu, linksma ir juokinga. Bet juk jis taip daro, nes mato, kad aš tai darau. Jis kartoja, tai ką mato, o ne tai, ką aš jam sakau.
Galim sakyt vaikui, kad rūkyti ir gerti yra blogai, bet jei pasislėpę ( ar nebūtinai pasislėpę)  būtent tai ir darysim, jam tikrai bus sunku suprasti tą dvigubą standartą: "man negalima, o jiems galima". Jei turit blogų įpročių, atsisakykit jų. Jei per sunku, bent jau neapgaudinėkit vaiko. Vienas populiaresnių tėvų pasiteisinimų būna toks: "va matai, kaip aš blogai darau, bet aš kažkada suklydau, o dabar negaliu to pakeisti. Tai va tu taip nedaryk, nes ir tau bus blogai". Pats blogiausias ir kvailiausias pasiteisinimas. Ir vaikas būtinai pabandys, ne dėl to, kad jūsų negerbia ar nesupranta, kad tai yra blogai. Tiesiog jis norės išbandyti ribas, ir jam dažnai atrodys, kad jau jis tai nebus toks silpnas kaip jūs, jis tik pabandys, o paskui to kažko nebedarys... Galbūt nebedarys, o galbūt jam bus blogiau nei jums ir jis sugriaus svao gyvenimą. Teko matyti daug žmonių, kurie atėjo ne iš gražios aplinkos, matė geriančius tėvus, smurtą, ir patys dabar daro tą patį. Kažkas mėgino keistis, ir atrodė, jiem pasisekė. Bet ne, jie vėl grįžo prie patogaus gerai pažįstamo gyvenimo būdo. Ir tik labai stiprūs žmonės gali nuo to atsiriboti. Bet priklausomybės - tai kur kas gilesnė problema. Ir jei jūs skaitot šį įrašą, jūs nesate asocialus. Asocialūs išvis tokių dalykų neskaito ir nebando keistis ar klausyti kažkieno patarimų. Jūs esate normalūs tėvai, kurie, kaip ir aš, ieško atsakymų.
Dabar mano vaikas mažas, ir vieną dieną, kai jis užaugs, aš noriu, kad jam viskas būtų gerai, kad jis galėtų didžiuotis savimi ir savo pasiekimais, kad aš galėčiau didžiuotis. O jei nebus kuo didžiuotis, tai bent jau, kad nebūtų dėl ko raudonuoti.
Būna ir labai pavyzdinių tėvų, o vaikai užauga "blogais žmonėmis". Ir atrodo, o kodėl? Juk tėvai darė viską gerai, nerūkė, negėrė, daug dėmesio skyrė vaikui, ugdė kaip tik galėjo, bandė įdiegti kažkokias vertybes...o vaikas ėmė ir nusivažiavo. Kodėl?
Man atrodo, kad, visgi, jie kažką praleido. Galbūt jie per daug rūpinosi savo kaip tėvų įvaizdžiu, galbūt perspaudė vaiką su savo super teigiamu pavyzdžiu arba diegė jį kažkaip neteisingai, priverstinai. Žinau, kad yra tokių žmonių, kurie vaikams primeta savo hobius ar neišsipildžiusias svajones ir bando lipdyti iš jų naująjį save. Verčia vaiką važiuoti į nekenčiamą muzikos mokyklą, lankytis muziejuose, kurie vaikui neįdomūs, lanktyti karate burelį, nes gi tai gerai... Galbūt gerai, bet o kur vaiko norai? Kur jo asmenybė su savo poreikiais? Neužverskim vaikams ant pečių savo kompleksų ir savo norų.
Tai kur ta riba tarp "nerodžiau pavyzdžio" ir "perlenkiau" lazdą? Riba emocijoje ir tarpusavio ryšyje. Jei jūs nematot ir negirdit savo vaiko, visada bus blogai. Jei jūs neskiriat jam pakankamai dėmesio, jis darys taip, kaip pats išmano ir galbūt dar prisidės draugų įtaka ( gerai, jei ji bus gera), jei per daug spausit ir "negirdėsit" jo poreikių, jis perdegs ir ims jūsų bijoti arba nekęsti.
Darykit taip, kad jums nebūtų gėda už savo elgesį ir vietoj moralų, rodykit tikrą pavyzdį tų visų vertybių, kurias norit jam įdiegti. Be prievartos ir pamokslų, tiesiog būkit šalia vaiko, kaip draugas, patarėjas, bet pirmiausia tėvas/mama, kuris nubrėžia elgesio ribas ta nematoma  autoriteto linija. Vaikui autoritetu galima būti tik tada, kai jis mus gerbia. Tai va, jis turi turėti už ką mus gerbti.
Duok Dieve, kad viskas pavyktų! Visada lengva dalinti patarimus, nes iš šalies geriau matos. Tai va, patariu sau, o gal ir jums pravers :)

MamaTest

Mobilūs telefonai, kompiuteriai ir televizoriai vs knygos ir žaidimai

Jau seniai labai niešti parašyti šia tema ir išsakyti savo nuomonę, be abejo, kiekvienas ją turi šiuo klausimu ir diskusija gali būti begalinė. Savo pasisakyme aš nebūsiu kategoriška, bet kai kur tiesiog užaštrinsiu kampus, kad būtų aiškiau tai, ką bandau pasakyti.
Šiandien mes patys, suaugę, sunkiai įsivaizduojam savo gyvenimą be kompiuterių, planšečių, mobilaus telefono, gal šiek tiek rečiau be TV.  Aš ne išimtis. Telefone nešiojuosi pusę savo gyvenimo
 (kita pusė telpa į rankinuką - mamos tašę). Ir va tokį kompiuterizuotą internetizuotą suaugusį mato mano vaikas. Mato dažnai, mato visur, ir ne tik mane. Žmonės iš rankų nepaleidžia savo įrenginių parkuose, kavinėse, prekybos centruose. Ir atrodo, na gi normalu! Pati skaitau ten naujienas, užsakinėju produktus internetu, moku sąskaitas, ieškau informacijos... o vieną dieną susimąsčiau: o kokoią kartą mes auginam? Susimąsčiau, kai einant su sūnum pasivaikščioti pamačiau gal 12 metų mergaites, sėdinčias ant suoliuko kieme. Viskas kaip mano vaikystej - sėdi, mergičkos, plepa. Išskyrus tai, kad viena į kitą nežiūri, nes akys telefonuose. Akys telefonuose ir kai kurių tėvų aikštelėse. Akys planšetėje ir metukų kūdikio rankose prekybos centre. Tam kad vaikas nezystų ir nenervintų mamos... Na kaip ir suprantu tą mamą... žinau, ką reiškia zyzimai, muistymaisi ir rėkimai. Nieko nesmerkiu ir neteisinu. Kiekvienam savo, visi auklėjam, kaip galim ir kaip mokam. Bet noriu pakalbėti apie visus tuos dalykėlius giliau, su pliusais ir minusais.

Mobilūs telefonai, planšetės ir kompiuteriai.

Na, ištisos kartos gyveno be šio gėrio ir kažkaip išgyveno, aš pati iš tos kartos, kuri pliurpė su draugėm laidiniu telefonu valandom, žaidžiau "gyvus" žaidimus lauke, o ne online. Daug kas mėgsta dabar tą vaikystę romantizuoti. Taip, mes daugiau bendravom gyvai, o ne vadovavomės facebook like'ais spręsdami ar mus myli ar mėgsta. Bet tada tie, kurie nenorėjo ar nemokėjo megzti santykių ir bendrauti irgi rasdavo kur pabėgti ( laikraščiai, televizorius, laidinis telefonas). Iš esmės pasikeitė tik tai, kad viskas dabar patogiau ir vienoje vietoje. Mobilus atstoja daug įrengimų vienu metu. Kokie to gėrio minusai? Viskas visada po ranka - atrodytų pliusas. Reikia, ir turi. Bet ir minusas, nes nebereikia stengtis. Nereikia važiuoti į biblioteką ieškant informacijos, nereikia pakelti užpakalio ir nusipirkt laikraštį, nebereikia knygų, nes viskas internete. Gulint ant sofutės aptingstam, visus reikalus sutvarkom pirštukais tapšnodami ekraną. Fizinis aktyvumas nulinis, bendravimas namie nulinis. Nes visi savo įrenginiuose. Supraskit teisingai - ne visi taip gyvena ir aš aprašau kraštutinumą: mama skaito grožio blogą telefone, tėtė ant sofos įlindęs į žaidimą su draugais online lyg jam vis dar 16-ka. Vaikas paliktas likimo, tiksliau interneto valiai. Jį auklėja animuota auklė (dažniausiai Maša). Ir vaikas išmoksta būti vienas ir bukėja nuo tuščios informacijos, neišmokdamas svarbiausio - gyvo bendravimo ir socialinių įgūdžių. Taip, jis moka pats parsisiųsti žaidimą, bet nežino, kad dar yra draugystė ir bendravimas, žaidimas kartu su kažkuo, juokas, ašaros... TAIP! Čia visiškas kraštutinumas! Bet aš žinau tokių realių žmonių... Be socialinio ryšio nebuvimo, visi šie įrenginiai ( jei naudojami be saiko ir kontrolės) daro vaikus agresyvius, irzlius ir nemokančius ilgiau susikonsentruoti ties viena veikla. Ir pabandyk jau priklausomam vaikui išimti iš rankų planšetę. Bus isterija. Ir dar gali į galvą gauti, nes pasireiškia ir agresija. Vėl gi, kraštutinumas. Bet kažkas taip gyvena.
Trečias minusas - šie įrenginiai veikia bangomis. Visi žinom, kad žemėje tų bangų ir taip pilna. Ir kai būna magnetinių bangų audros, dauguma žmonių realiai pasijaučia prasčiau. O čia papildomos bangos, kurios visada šalia prie kūno. Kraštutinė to pasekmė - kokio nors kūno organo vėžys, bet gal ir ne...niekas dar nesugebėjo ištirti ilgalaikio poveikio. Ar aš to bijau? Apie save galvoju "ai, kaip nors", bet dėl vaiko bijau... Gal sugalvočiau dar dešimt minusų...bet na, kiekvienas gali susidaryti savo sąrašą. O ar yra pliusų? Taip, yra.
Jei visos tos priemonės naudojamos kontroliuojant laiką ir kas, turbūt, dar svarbiau, turinį, tai tik padeda vaikui mokytis ir lavinti tam tikrus įgūdžius. Ir tada ta Maša jau nėra tokia jau baisi animuota auklė, o normali padūkusi mergytė, su kuria mūsų vaikai praleidžia pusvalandį per dieną. Mes gyvename pasaulyje, kur kompiuterinis raštingumas labai reikalingas. Dažnai, jis dar ir gerai apmokamas, todėl nereikia uždaryti vaiko akmens amžiuje sakant " še tau pagaliukas, piešk ant smėlio", nes piešti ant smėlio, be abejo, kūryba, gal net menas ir hobis, bet gyventi reikės tarp kopmiuterių ir planšečių su telefonu prieš nosį, nes ten telpa pusė gyvenimo. Tiesiog tegu tai būna pusė, o ne visas gyvenimas. O kita pusė būna hobis ar sportas, draugai ar šeima, meilė gyvūnams ir gamtai... bet kas teigiamo ir gražaus už ekrano ribų.

Televizorius

Šitą daiktą turi visi ir jau seniai. Čia kaip ir nėra labai baisių dalykų radiacijos ar bangų prasme. Naujieji televizoriai, skirtingai nuo senų sovietinių, nėra tokie kenksmingi. Ir net regėjimui jie taip baisiai nekenkia, kaip mums sako vyresni šeimos nariai, bijodami, kad mūsų vaikai "apaks" bežiūrėdami į ekraną. Ir filmukai yra gerai, ir filmai šeimai yra gerai. Tai viena iš laisvalaikio leidimo formų, kuri gali apjungti šeimos narius. Yra daug įdomių kanalų apie gyvūnus, gamtą, muziką, keliones. Tai irgi šviečia žmogų, ugdo vaiko supratimą apie pasaulį. Juk fiziškai mes negalim jam visko parodyti patys. Yra gyvūnų ir augalų, kurių pas mus nerasi, yra reiškinių, kurių patys paaiškint negalim. Todėl televizija tai ne tik blogis su S ženklu ir reklama, reikia tik atsirinkti tinkamą turinį.
Vienintelis minusas, kurį išskaičiau viename straipsnyje buvo apie TV ir kūdikius. Dažnai mes galvojam, kad jie nereaguoja, nemato ir negirdi. Dažnai televizorius namie įjungtas kaip fonas. Ir tame fone daug neaiškių garsų, spalvų ir šviesų. Net jei vaikas tiesiogiai jų nežiūri, neklauso ir neinterpretuoja, jo smegenys informaciją priima ir mėgina apdoroti. Mažam kūdikiui tai didelis krūvis. Dėl to atsiranda nemiga, dirglumas, verkimas, vaikas gali būti neramus tiek dienos metu (padidintas jautrumas) tiek naktį (negalėjimas nusiraminti).
 Vėliau jau svarbu ir tai, ką tas televizorius rodo. Net jei mes manom, kad vaikas nieko dar nesupranta, tai nereiškia, kad reikia vaikui rodyti TV Pagalbą arba Farus. Net kai kuriuos animacinius filmukus vaikas gali suprasti ne taip, kaip adekvačiai mąstantys suaugę. Atsimenat atvejį apie vaiką, kuris įšoko į kanalizacijos šulinį? - nes taip darė Teletabiai. Vaikas nelabai moka atskirti, kur tikrovė, kur fantazija, ir be abejo, jei jis mato kaip katinas Tomas daužo peliuką Džerį, o tam juokingai išaprogsta akys, kodėl nepabandžius tvot močiutei? Vėl užaštrinu, juk suprantat. Ir kalbu apie mažus vaikus. Vyresniems jau galima paaiškinti, kas tikra, o kas ne. Apskritai, iki metukų TV išvis netekomenduojamas, bet suprantu ir namie sėdinčias mamas. Norisi, kad nors Kristina Aleknaitė iš TV3 žinių su mumis pakalbėtų.
Aaa, dar viena rekomendacija jau ir suaugusiems - nestatykit televizoriaus miegamajame. Tai poilsio zona, užmigti priešais TV nėra kokybiškas poilsis. Siųloma tas erdves atskirti. Ir tikrai, kai išvijau TV iš savo miegojimo zonos, atsirado miegamojo jaukumas ir ramybė. Ir rankos jau nesitiesia link pultelio pažiūrėti "beleką"


Knygos

Atrodo, čia nėra prie ko prikibti. Ir iš tiesų - knygos, skirngai nuo paruošto ir interpretuoto TV ar internetinio turinio, lavina vaizduotę, moko svajoti, kurti savo pasaulius, susidraugauti su personažais ir patiems juos "nusipiešti". Pirmosios knygelės vaikams supažindina juos su daiktais ir gyvūnais, poperių galima pačiupinėti ir pakramtyti. Tai irgi pažinimas. Dabar dar yra knygelių su garsais. Vaikas mokosi ir tobulėja. Be to, jis taip bendrauja su tėvais. Pats juk jis nemoka skaityti. O mama ar tėtis jam pasakoja, rodo. Užmezgamas tarpusavio ryšys. Na gal ne užmezgamas, o stiprinamas. Ir tai tikrai suartina labiau nei kiekvieno nosis atskirame telefone ir lyg tarp kitko numestos kelios frazės, kurias įvardijam  kaip "bendravimas".
Iš asmeninės patirties turiu ir vieną minusą: taip mėgau knygas, kad skaitydavau net tada kai mama jau liepdavo gesinti šviesą ir miegoti. Kad mama nepamatytų, skaitydavau po kaldra, užmetus ją ant naktinės sieninės lempos. Lemputė buvo vaikiška, maža, kaip dabar prisimenu, raudonu plastmasiniu gaubtu. Tai va, taip įsijaučiau, kad tas gaubtas įkaito ir ėmė lydytis. Kaldra aprūko. Taigi knygos irgi gali pakenkti saugumui. Net ir čia reikia saiko! Na, dar ir regėjimą galima susigadinti, jei skaitysime netaisyklingai sėdėdami ar prie netinkamo apšvietimo. O šiaip knygas vertinu kaip dižiausią žmonijos gėrį, ir tikrai noriu, kad mano vaikas mėgtų knygas.


 O kas jei vietoj mobilaus ir knygų kita veikla? O gal ne vietoj, o šalia to?

Vienareikšmiškai tik už. Ir už ne vietoj viso anksčiau išvardinto, o šalia to. Vaiką reikia lavinti įvairiapusiškai. Truputis kopiuterio, truputis filmukų, įdomi knyga prieš miegą. Ir kokia nors vaikui patinkanti veikla. Gal vienam tai bus sportas, kitam koks nors svarbus mylimas žaisliukas ar žaidimas, gal vaikas mėgsta piešti arba šiaip veikia kažką smagaus ir kūrybingo. O gal tiesiog būti su mama ir tėčiu, stebėti juos, mokytis iš jų, gal net dalyvauti jų veikloje.

Svarbiausia, kad viskame kame būtų saikas ir sveikas protas. O dar svarbiau, neprimesti vaikui savo, kartais šiek tiek įdingo, gyvenimo būdo. Tad keiskimės ir tobulėkime kartu su savo vaikais! Palikim visus darbus už durų.. paslėpkim  telefonus ne tik nuo vaikų, bet ir nuo savęs ir praleiskime laiką turiningai ir kokybiškai, bendraukim tarpusavyje ir su savo vaikais!
Mamatest

Dantukai, jų priežiūra ir gydymas

  Man, kaip ir kiekvienai mamai, rūpi mano vaiko sveikata. Ir dantukų sveikata yra vienas svarbiausių aspektų. Internete labai daug straipsnių apie dantukų priežiūrą bei gydymą. Dažnai tokiuose straipsniuose kartojasi vieni ir tie patys patarimai, o neretai kuri nors klinika tiesiog reklamuojasi siųlydama savo paslaugas. Ir tai nėra blogai, nes tėveliai turi iš ko pasirinkti. Futuri Dentes klinikos aš nereklamuoju, tiesiog tai buvo klinika, kurią man rekomendavo draugai. Todėl kreipiausi į ją būtent dėl interviu, o ne iš karto apžiūrai, nes turėjau kalusimų, į kuriuos neturėjau atsakymų arba jie man buvo nepilnai aiškūs. Mane pasiko be galo jauki aplinka, pritaikyta mažiesiem pacientams ir labai draugiškas kolektyvas. Kalbėjausi su klinikos gydytoja ir direktore Anna labai nuoširdžiai, ji atsakė į visus mano pasiruoštus klausimus. Esu be galo dėkinga už man skirtą laiką ir įdomius faktus, kurių nežinojau.  Kalbėjomės apie pirmųjų dantukų priežiūrą ir galimas jų gedimo priežąstis, gydymo metodus. Bet be abejo, nerealu būtų išklausinėti absoliučiai visko, todėl ėmiau sekti jų paskyrą facebooke. Ten tikrai nemažai naudingos informacijos! O pokalbio santrauka dalinuosi su jumis. Labai tikiuosi, kad man aktualūs klausimai bus svarbūs ir kitiems tėvams.

INTERVIU SU ODONTOLOGE ANNA, FUTURI DENTES DIREKTORE.

Mamatest: Ar  tiesa, kad jau išdygus pirmam danukui būtina skubėti pas odontologą?

Gyd. Anna: Nėra vienareikšmiško atsakymo. Kiekvienas atvejis individualus, būna, pirmas dantukas pasirodo jau keturių mėnesių, kas yra pakankamai anksti, būna kartais jau ir metukų sulaukus. Bet kuriuo atveju, specialistas turi įvertinti situaciją ir duoti tėvams rekomendacijas. Informacijos yra daug, priemonių irgi. Ir mūsų darbas yra padėti tėvams.

Mamatest: Ar naktinis maitinimas kenkia dantukams? Ar reikėtų po naktinio maitinimo juos valyt?

Gyd. Anna: Jei kalbam apie mamos pieną, tikrai ne. Pienas yra baltyminis produktas, jame nėra angliavandenių, kurie skatina ėduonies atsiradimą, ir tikrai jis vaiko dantukams nekenkia. Apskritai, reikalas tas, kad pieniniai dantukai, formuojasi dar nėštumo metu. Ir jų būklė priklauso nuo to, ar mama buvo sveika, ar gėrė antibiotikus, ar gavo visus vitaminus. Jei ima gesti kūdikio dantukai, tai tikrai ne dėl pieno ir naktinio valgymo. Jie tiesiog yra silpni, nes nėštumo metu kažko trūko.

Mamatest: O mišinukai?

Gyd. Anna: Pačią didžiausią žalą atneša angliavandeniai ir cukrai. Jei mišinukuose yra angliavandenių arba pridėtinio cukraus, tada taip, ir visa tai mišinuko sudedamųjų dalių lentelėje turi būto nurodyta.

Mamatest: Kaip tada valyti dantukus?

Gyd. Anna: Jokio specialaus valymo nereikia. Užtenka paskalauti vandenuku.
( apie dantukų valymą silikoniniu šepetėliu ir dantenų masažą neklausiau, nes apie tai tikrai daug rašyta)

Mamatest: Kaip mokinti ir pratinti vaiką prie dantukų valymo?

Gyd. Anna: Na kaip jūs mokinat vaiką higienos? Savo pavyzdžiu.Va, lygiai tas pata ir su dantukais. Vaikas turi mokytis iš jūsų. Tai turi būti natūralus procesas, kasdienės rutinos dalis.

Mamatest: Bet dažnai vaikas tikrai nenori. Būna ir ašarų, ir rėkimo, ką daryti tuomet?

Gyd. Anna: Na pirmiausia bandyti susitarti, žaidimo forma. Nenaudojant prievartos. Vaikas turi stebėti jus ( kaip prausiatės, šukuojatės). Lygiai tas pats ir su dantų priežiūra. Gali būti,kad vaikui nepatinka pastos skonis, galbūt netinka dantų šepetėlis ( jis gali būti per kietas ar nepatogus). Tai gali lemti vaiko negatyvią reakciją. Iš esmės nuo pat mažų dienų reikia vaiką pratinti prie higienos bendrai, ir jokių problemų tada nebus.

Mamatest: Taigi nevertėtų to daryti per prievartą, na kai būna, kad vienas tėvas laiko, kitas valo?

 Gyd. Anna: ne, jokiu būdu. Juk gali būti, kad yra kažkokia problema, dėl kurios vaikas nenori valytis. Gal jautrūs dantukai,gal vadinamo liežuvio pasaitėlio problema, ir vaikui sunku tinkamai įsižioti ir gali būti nepatogu.

Mamatest: Sekantis klausimas konkrečiai apie pastas ir jų saugumą. Labai daug straipsnių apie fluorą pastų sudėtyje. Vieni teigia, kad tai nuodas ir vaikų pastoj jo neturėtų būti, kiti gydytojai ramina, kad jo normos yra apskaičiuotos ir net nemokančiam spjauti vaikui jos nekenkia. Jūsų komentaras?

Gyd. Anna: Apie tai mes irgi daug kalbam ir rašom, ir turbūt mūsų vistiek niekas neklauso. Reikalas tas, kad fluoras yra viena statybinių mūsų dantų medžiagų ir jo dantims reikia.  Vilniaus geriamajame vandenyje, pvz., fluoro nėra daug. Jei jo nebus ir pastoj, iš kur dantims tada jo gauti? Kas liečia fluorą dantų pastose, jos neveltui suskirstytos pagal amžiaus grupes. Ir tarkim patiems mažiausiems skirtose pastose fluoro norma yra apskaičiuota turint omeny, kad vaikas dar negali/nemoka išspjauti.
Pastose esantis fluoro kiekis yra suderintas ir apskaičiuotas, be to mes juk nevalgome pastos kilogramais.

Mamatest: Dantukų valymas yra svarbi profilaktinė priemonė, padedanti išlaikyti dantukus sveikus, bet be ėduonies juk yra ir kitų problemų. Pvz., teisingas sąkandis. Sekantis klausimas apie žindukus ir maitinimą iš buteliuko. Kiek gali pakenkti ilgas žinduko "naudojimas" ir buteliukas? Ar reikia stengtis kuo greičiau atpratinti vaiką nuo jų? Ką daryti?

Gyd. Anna: Nieko daryti nereikia. Tiek šiuolaikiniai žindukai, tiek buteliukai yra dabar gaminami specialios anatominės formos, kad kuo labiau panašėtų į mamos krūtį ir tikrai nėra baisu, jei vaikas nesiskiria su savo žinduku. Tegu turi, jei jam jo reikia.
Neteisingas sąkandis formuojasi ne dėl žinduko ar buteliuko. Viena priežąsčių gali būti visai nepastebimi kaukolės kaulų pasislinkimai gimdymo metu. Gimdymas procesas sudėtingas, galimos įvairios nežymios deformacijos, kurias mes pamatom jau vėliau. Būtent dėl to ir reikalingas tas pirmas vizitas pas odontologą. Mes įvertinam ne tik dantukų būklę, bet ir sąkandį, Žandiklaulio kaulų santykį. Tada galima reguliuoti kažkokius neatitikimus specialia mankšta arba specialiomis procedūromis. Žinoma: jei vaikas turi pomėgį tarkim čiulpti nykštį jau būdamas penkių metų, be abejo tai jau yra blogai. Visada turi būti saikas, ir nereikėtų užsižaisti ir su žindukais per ilgai.

Mamatest:Jūsų puslapyje perskaičiau apie dantų tiesinimą be breketų. Kas tai yra?

Gyd. Anna: Na kartais be breketų jau neįmakoma apseiti. Atvejai skirtingi. Viskas priklauso nuo to, kaip anksti pastebėtos deformacijos ir kada pradėtas gydymas. Viena pagalbinių priemonių yra ortodoninis aparatas Myobrace. Jis negydo paties sąkandžio, bet padeda pašalinti blogus įpročius, kurie skatina jo atsiradimą. Jį galima naudoti jau labai ankstyvame amžiuje.
  Pirmiausia, kvėpavimas per burnytę yra labai blogas dalykas. Vaikutis tuomet būna įsižiojelęs, taip raumenys ir kaulai dirba netaisyklingai. Ši sistema "pratina" vaiką kvėpuoti pro nosį.
  Antra, aparatas pastato liežuvį į teisingą padėtį. Trečia, dantukai užfiksuojami teisingoje padėtyje. Aparatas uždedamas nakčiai. Myobrace gali būti taikoma ir be breketų ir jau su jais, ir tikrai pagreitina gydymo procesą.

                        Myobrace sistema

Mamatest: O kaip galima "išmokyti" vaiką, o ypač mažiuką, teisingai kvėpuoti? Tik su tokiu aparatu?

Gyd. Anna: Na vėlgi čia pirmiausia reikia aiškintis priežąstis, kodėl vaikas kvėpuoja per burną. Gydymas turėtų būti kompleksinis, reikalinga ir LOR apžiūra. Tai gali būti adenoidai, nosies takų praeinamumo problema. Vien tik šiuo aparatu problemos neišspręsit.

Mamatest: O kaip paruošti vaiką vizitui pas odontologą? Kaip vyksta apžiūra ir gydymas? Juk kai kurie vaikai tikrai labai bijo ir nenori rodyti dantukų?

Gyd. Anna: Na kiek vaikų tiek atvejų, mes ieškom kelio individualiai pagal situaciją. Bet dar kartą priminsiu, reikia vaikutį atvesti anksčiau, kol dar nėra jokių problemų. Kad jis susipažintų su daktaru, su aplinka, kad nebūtų baisu ir nepatirtų psichologinės traumos. Be to, kuo anksčiau atvestas vaikas, tuo didesnė tikimybė lengviau ir be skausmo gydyti ir prižiūrėti dantukus. Kai pažeidimai jau dideli, be abejo, vaikas ima bijoti, jam skauda ir problema tik gilėja.

Mamatest: Aš norėčiau paklausti ir apie sudėtingus atvejus, kai vaikas tikrai nenori žiotis arba kai problema didelė ir gydymo reikia rimto. Apie narkozės taikymą. Kokia jūsų nuomonė?

Gyt. Anna: Kartais tai neišvengiama. Kaip sakiau, vaikų būna visokių ir kartais tai vienintelis kelias. Ypač jei  dantys tikrai labai prastos būklės ir per vieną vizitą jų sutvarkyti neįmanoma, tada taip, taikoma narkozė. Bet iki ketverių metų  nepatartina to daryti. Nepaisant to, kad šiuolaikinė narkozė vaikams yra sąlyginai lengva, vaistai yra saugūs, tai vistiek yra narkozė ir ji gali neigiamai atsiliepti visai mažojo paciento organizmui. Jau po keturių metų tikrai nėra taip baisu ir bijoti narkozės nereikia.

Mamatest: O kiek pieninių dantukų ligos sąlygoja pastovių dantų sveikatą? Ar turi įtakos pieninių dantų ėduonis nuolatiniams dantims?

Gyd. Anna: Kaip sakiau, pieniniai dantys formuojasi dar nėštumo metu, jų būklė priklauso nuo to, ar kūdikis įsčiose gavo visus būtinus mikroelementus bei vitaminus. Nuolatiniai dantys formuojasi jau po gimimo ir jų sveikata jau priklauso nuo vaiko sveikatos. Jei vaikas sveikas, valgo pilnavertį maistą, dantukai tikrai bus sveiki. Išskirti norėčiau tik vadinamus šeštukus (krūminiai dantukai), kurie taip pat susiformuoja dar mamai esant nėščiai. Taigi, jie irgi gali būti ligoti, jei nėštumo metu kažko trūko. Kitas dalykas, jei jie išdyksta tarp pažeistų pieninių dantų. Sveikas nuolatinis dantukas gali labai lengvai užsikrėsti nuo sergančių pieninių, nes burnoje jau yra neigiama terpė.

Mamatest: Jei pradėjus primaitinti kūdikį ima trupėti dantukai, ar tai reiškia, kad trūksta kalcio?

Gyd. Anna: Ne, nebūtinai. Greičiausiai tai irgi lėmė mikroelementų trūkumas nėštumo metu. Dantukų struktūra buvo pažeista dar iki gimimo.

Mamatest: Ar įmanoma tuomet tą trupėjimą pristabdyti?

Gyd. Anna: Pakankamai sunku tai padaryti, iš esmės tik vitaminas D gali šiek tiek padėti.

Mamatest: Dažnai mamos susiduria su įvairiom vaikučių dantų traumom. Maži vaikučiai dažnai griūna ir gali susižeisti dantukus. Ar tai turės įtakos nuolatiniams dantims ir ką daryti traumos atveju?

Gyd. Anna: Viskas prikauso nuo traumos. Jei tai rimtas danties išnarinimas, greičiausiai teks dantį šalinti. Jei išnarinimas dalinis, dantuką galima užfiksuoti. Jei dantis pajuodo, taip palikti negalima, nes gedimas gali persimesti ir ant nuolatinio danties, pažeisti šaknį. Susitrenkus  nebūtina iš karto važiuoti pas dantistą, jei smūgis nebuvo stiprus. Geriausia, aišku, pasirodyti daktarui, bet kiek rimtas yra pažeidimas geriausiai matosi po poros savaičių, tada daktaras gali matyti, kaip giliai pažeistas dantis ir kokį gydymą taikyti. Nuolatiniams dantims tai įtakos nelabai turi, nes jų kanalas yra pakankamai toli nuo pieninių dantų.
Jei paskui visgi nuolatinis dantis ima dygti kažkaip kreivai ar ne toje vietoje, tai sąlygota jau genetikos, o ne buvusių pažeidimų, na nebent jei tie pažeidimai išties buvo labai gilūs ( tarkim jei dantukas pajuodo, įsimetė infekcija ir ji nebuvo gydoma).

Mamatest: Vyresniems vaikams siųloma dengti dantis silantais? Kaip tai veikia?

Gyd. Anna: Tai dantų padengimas specialiu geliu, kuris užfiksuojamas šviesa. Gelis užpildo visus dantukų nelygumus ir griovelius, įtrūkimus, taip apsaugodamas juos nuo maisto likučių užsilaikymo ir gedimo. Tada vistiek dantukus reikia profilaktiškai tikrinti kas pusę metų, taip patikrinti ar neatskilo silantinė medžiaga. Esant reikalui procedūra kartojama. Daromas padengimas jau nuolatiniams dantims. Kartais galime daryti procedūrą ir pieniniams, bet tai jau kitokia technologija ir kitos medžiagos.

Mamatest: O ar tiesa, kad po saldaus nepatariama apie pusvalandį valyti dantų?
Gyd. Anna: Na nesu girdėjus apie saldumynus, bet taip, iš tiesų nepatartina valyti dantų iškart po citrusinių vaisių. Rūgštis suminkština emalį ir šveitimas gali pakenkti. Geriausias dalykas tokiu atveju yra vanduo. Tiesiog praskalauti burną.

Mamatest: Ar reikia vaikams naudoti dantų siūlą ir kitokias pagalbines priemones, ar užtenka pastos?

Gyd. Anna: tikrai galima. Viskas priklauso nuo dantų struktūros. Jei dantys labai arti vienas kito, ten be abejo susikaupia maisto likučiai ir dantų šepetėlis jų nepasiekia. Tuomet puikiai tinka dantų siūlas. Jei tarpai didesni, galima naudoti specialius tarpdančių šepetėlius. Svarbiausia, reguliariai pasirodyti odontologui. Tėvai turėtų prižiūrėti, kaip vaikai valo dantis namuose ir pasirūpinti profilaktiniais vizitais pas gydytoją. Svarbu kompleksinis požiūris. Tai yra, ne tik dantų priežiūra, bet ir viso organizmo sveikatos priežiūra.

Mamatest: Ačiū už interviu.

Daugiau įdomių pasiskaitymų Futuri Dentes puslapyje.

Smėlio dėžė. Žaislai ir draugai... 
O kur turi būti mama?

  Šiandien perskaičiau vieną įdomų straipsnį apie vaikų smėlio dėžę. Kilo daug įvairių klausimų ir minčių. Iš vienos pusės, viskas parašyta labai teisingai ir suprantamai, iš kitos pusės, mes, mamos, ne visada mokam laikytis kažkieno parašytų taisyklių. Ir ar iš tiesų to reikia? Juk tiek daug literatūros mus auklėja, pasakoja, kaip REIKIA auginti ir auklėti, kaip REIKIA  žaisti, ir dar ir tiek pat straipsnių su žinomais daktarais ir psichologais priešakyje sako mums, ko NEREIKIA. Blogiausia tai, kad dažnai tokia informacija yra apibendrinta, o kiekvienos mamos vaikas - asmenybė, ir mamai ir tik mamai tenka nuspręsti, kokią informaciją priimti kaip jos vaiko auklėjimui tinkančią, o kurią atmesti. O dar būna taip, kad tie staipsniai ir protingos knygos viena kitai prieštarauja. Kaip tada?
  O tada, kaip lieps širdis... bet nevisai... kai kurie patarimai tikrai reikalingi.  Bet apie viską nuo pradžių.
Smėlio dėžė, kaiž žaidimo aikštelė apskritai - tai vieta, kur vaikelis pirmą kartą susitinka su kitais vaikais (ypač tais atvejais, kai jis neturi brolių ar sesių). Taip jis pradeda mokytis bendrauti su kitais į save panašiais, išmoksta dalintis žaislais, išmoksta draugauti. Bet tai kur kas daugiau nei smėlis ir kastuvėlis. Tai vaikui naujos patirtys, naujos galimybių ribos. Ir pirmieji konfliktai... kuriuos jis turi išmokti spręsti pats.
Labai dažnai tenka stebėti vaizdus, kai vaikams susipykus, mama pasiima vaiką ir tiesiog išsiveda jį kitur. Atrodo, logiška. Kam klausytis tų verkimų ir rėkimų. Bet taip mes mokome vaiką ne konfliktą spręsti, o bėgti nuo jo. Reikia leisti vaikams patiems išsiaiškinti santykius, ir kieno po galais, tas kastuvėlis šią minutę turi būti. Na jei tikrai yra pavojus, kad, pvz., vyresnis vaikas jūsiškį nuskriaus, arba jaučiasi agresija, tada taip, geriau vaiką išsivesti. Bet optimaliausias variantas - stebėti iš šalies ir nesikišti.
Mano mama taip ir darydavo. Aš tada pykdavau, nes mačiau, kaip kitų mamos puola ginti savo vaikų. Aš norėjau, kad ir mane gintų. Buvo liūdna ir skaudu. Atrodė, manęs nemyli. Bet dabar suprantu, kad ji visada gynė mane tada, kai iš tiesų reikėjo. O dėl smulkmenų aš turėjau aiškintis pati. Taip mane mokė būti atsakingai už savo veiksmus ir priimti sprendimus, kai ne viskas vyksta taip, kaip aš noriu. Vienintelis dalykas, kurio mano mama tada nepadarė, nepaaiškino man, kodėl taip daro. O tikrai reikėjo.
Žinot, ir dabar tenka matyt mamyčių, kurios gindamos savo kleckus puola viena kitai į atlapus. O be reikalo. Visų pirma, jos kišasi į vaikų pasaulį ir jų žaidimus, neleidžia susitarti patiems. Antra, jos nuima nuo jų atsakomybę. Vaikai kažko nepasidalino, pasiapsivardžiavo, apsistumdė ir tada problemą "perėmė" mamos. O vaikai taip ir neišmoko gražiai bendrauti, be to pamatė, kad yra kas už juos tas problemas, kurių patys prisikuria, spręs. Ir trečia, dažnai tas mamų "konfliktas" nebūna gražus ir mandagus. Būna ir grąsinimų ir keiksmažodžių, ir tikrai vaikams turėtų būti baisu žiūrėti į mamas, kurios pavirto siaubūnėmis. Nors gal ir ne. Juk mama mane gina", galvoja vaikas, "ji mane myli". Taip, myli, bet ko gi tu, vaikeli, išmoksi? Išmoksi neprisiimt atsakomybės, išmoksi pabėgti nuo nemalonaus konflikto", išmoksi, kad rėkauti ir keiktis yra gerai.
Bet būna ir kitų mamų. Jos nesikiša ir nekonfliktuoja su kitom mamom, jos žino, kada paimti ir išsivesti vaiką, o kada eiti jį ginti. Bet vaikas visada žino, kad mama šalia ir jis nėra vienas. Svarbiausia, su vaiku kalbėtis, aptarti įvairias situacijas, aiškinti jam, kas ir kodėl vyksta. Aišku, nereikia jam pilti mokslinio traktato, aiškinti reikia pagal jo amžių suprantama kalba ir pavyzdžiais. Taip mes ir pačios išmokstame, to, ko nemokėjome ar pamiršome. Išmokstame paprastais žodžiais aprašyti  problemą, o kas dar svarbiau, išmokstam aprašyti mus užpuolusias įvairias emocijas, jas paaiškinti vaikui ir sau. Tada toks pokalbis  stiprina mūsų tarpusavio ryšį su vaiku, vaiką moko suprasti save ir kitus, o mus moko iš naujo suprasti mūsų emocijas ir aplinkinį pasaulį. Tokia naudinga abiems meditacija.
Bet na ką... tai turbūt labiau galioja vyresniems vaikams. O kaip susikalbėti su metukų ar dviejų pypliu?
Na turbūt nelabai pavyks jam paaiškinti, kad žaisliukais galima dalintis, kad "lialia" tik pasiskolino. O ir nereikia. Vaikas iki dviejų metukų tikrai jūsų nesupras ir nesiklausys. Apskritai, jam kitų vaikų kaip ir nereikia. Jis žaidžia ne kartu su, o šalia kito vaiko. Ir susidomi tuo kitu vaiku tik tada, kai abu užsimano to paties žaisliuko. Tokiame amžiuje jam labiau reikalinga mama. Tai ką mamai daryti toje smėlio dėžėje?
Mamai reikia tiesiog būti šalia. Paduoti žaisliuką, žiūrėti, kad neimtų smėlio į burną, ir leisti žaisti pačiam taip, kaip jis pats nori. Galima parodyti, kaip nulipdyti smėlio bokštą, galima surasti pagalbinių priemonių žaidimui (ir nebūtinai tai turi būti nauji žaisliukai). Galima atnešti vaikui akmenukų ar gėlyčių. Mama turi džiaugtis ta akimirka su vaiku, nes būtent su ja jis atranda naujus dalykus, mokosi ir tobulėja.
  Viskas gerai, bet juk ir mažiukai patiria nemalonių akimirkų, kai kitas bando paisimti jų žaisliuką, arba svetimas vaikas ima verkti, nes mūsiškis nesidalina. Manau, tada mamos darbas yra nukreipti vaiko dėmesį kažkur kitur, sudominti kitu žaisliuku, pamėginti paaiškinti vaikui, kad ta kita "lialia" neturi tokio žaisliuko ir jai liūdna. Taip mokysime vaiką empatijos. Jei žailsiuko neduoda mums, irgi galime aiškinti, kodėl neduoda. Aišku, tai nėra taip lengva, kai mažylis ima verkti, bet galima atrasti būdų, kaip nesulaukti tos verkimo stadijos.
Dar vienas dalykas, aktualus mamoms - tragiškas išėjimas iš žaidimų aikštelės namo. Mama nusprendė, kad jau gana, o vaikas tik įsijautė į žaidimą. Ir tada isterija, ašaros, rėkimas per visą rajoną.  Bent jau man su pusantrų metų vaiku kol kas problemų nebuvo. Jam greitai viskas atsibosta ir išeiti iš aikštelės nėra sunku, o nešant namo, taip sakant, "užkalbu dantis". Bet tikiu, kad vėliau sulauksiu tokių isterijų. Tai va, ekspertai pataria iš anksto nustatyti laiką, kiek toje smėlio dėžėje bus žaidžiama. Na džiugu... pasakysiu: va, turi valandą. Ir ką? Lygiai po valandos jis susikraus žaisliukus ir eis namo? Abejoju. Vaikams patinka žaisti, ir jei veikla jam neatsibodo, jis tikrai nenorės išeiti. Siųloma taip pat informuoti vaiką, kad va, už 10 minučių išeinam. Taip mes vaikui parodom, kad jį gerbiam. Bet ar už 10 minučių jis bus pasiruošęs išeiti? Gal ir taip, gal ir ne. Jei nebus, nieko baisaus nešti jį rėkianti. Verkimas tėra jo emcijų išraiška, o ne nervinė krizė. Bet su straipnio autoriais sutinku, reikia iš anksto apibrėžti ribas. Nebus lengva, bet po truputį vaikas išmoks laikytis tam tikrų taisyklių. Ir jei pirmus dešimt kartų jis rėks, vienuoliktą kartą jau gal supras, kad viskas čia ok. Juk po smėlio dėžės laukia kažkas kito, gal net dar įdomesnio. Tik reikia įdėti pastangų ir sudominti vaiką kad ir namie laukiančiai nuobodžiais kotletais.
Tai va, pasidalinau savo nuomone apie smėlio dėžę ir mamystę. Ir prisiminiau dar vieną tos smėlio dėžės baubą! Ogi tai pat didžiausias baubas - mamą užpuolęs nuobodulys ir dažnas atvejis - mamos nosis mobiliajame telefone. Na taip, mums, suaugusiems, visai neįdomu tie kastuvėliai ir laistytuvai. Ypač jei matom, kad vaikas puikiai žaidžia ir be mūsų. Taip. Žaidžia jie be mūsų aktyvaus dalyvavimo, bet dalyvaukim bent jau pasyviai. Nedarykim rūškanos minos iš serijos "aš tuoj nusišausiu, einam iš čia greičiau" ir ištraukim nosį iš mobilaus, nes vaikas ims galvot, kad ten ir yra visas mamos džiaugsmas ir gyvenimo prasmė. Dėl įvairovės...pasiimkit į smėlio dėžę knygą, gal nelabai pavyks įsigilinti į tekstą, nes, visgi reikia dar ir vaiką žiūrėti, bet bent jau vaikas matys mus užsiimant naudinga veikla ir gal pats domėsis ne tik Maša ir Lokys filmukais planšetėje, bet ir skaityt išmoks, ir atras beribį knygų pasaulį* kuris lavina vaizduotę, o ne ją žudo. Kompiuterinis raštingumas šiais laikais būtinas, bet aš būsiu senamadiška - knyginis raštingumas yra ir bus vertybė.
Bet apie tai kitą kartą.
Bučkis :*
 MamaTest iš mamos kabarėlio