Aš neatsitikinai pirmąja nuotrauka pasirinkau šią. Vėliava su Vyčiu tebūna pilies istorijos ir dar regis visai neseniai įvykusios pasienio tragedjos simboliu.
Kelionės tikslas buvo dvigubas: pasižiūrėti pilį ir aplankyti paminklą žuvusiems paseniečiams.
Į Medininkus važiavome pasisėmę šiek tiek istorijos žinių, iš anksto žinojome, kurias vietas aplankysim, o svarbiausia, pasiėmėm gerą pažinimui atvirą nuotaiką.
Pilis iš tiesų sužavėjo. Tiesą pasakius tai nevisai pilis, o pilies donžonas - ginybinis bokštas, tinkamas ir gyventi.
Nekimšiu jums į galvas istorinių faktų, bet pilis tikrai buvo svarbi ginantis nuo išorės priešų. Apskritai Lietuvoje yra labai daug pilių-dvarų, kurių kiekvienas turi savo istoriją ir savo praeities magiją. Labai rekomenduoju pasiskaityti arba google, arba knygą Lietuvos dvarai ir pilys. Tada galima susidėlioti bendrą vaizdą apie vietas ir nuspręsti, kurias iš jų norite aplankyti.
Pilyje įrengtas muziejus, kuriame rasite ir senovinių ginklų bei šarvų, taip pat paveikslų ir sidabrinių indų kolekciją. Visi šie daiktai padės įsijausti į viduramžių žmonių gyvenimą, pajausti istorijos dvasią.
Vaikams tikrai turėtų patikti riterių šarvai ir mažos patrankos. O dar yra smagus aparatas, kur galima pasigaminti suvenyrą - monetą/medalį su norimu atvaizdu.
Dar viena ekspozicija jau nesusijusi su viduramžiais, bet puikiai čia deranti, yra Lietuvos prezidento A.M. Brazausko medžioklinių peilių ir trofėjų kolekcija.
O apžiūrėjus eksponatus, galima pakilti į donžono aikštelę ir pasižvalgyti po apylinkes. Visai netoli yra ir pasienis, beje pas kaimynus irgi yra ką pažiūrėti - ir bažnyčių ir dvarų tikrai netrūksta. Tik va nelabai žinau dabar tos vizų tvarkos, būtų smagu aplankyti Alšėnų pilį ar Ašmenos kraštotyros muziejų.
Nemažas yra ir vidinis pilies kiemas, kur galima rasti kelias senovines bausmių atlikimo priemones, tiksliaujų rekonstrukciją, pamatyti taraną su jaučio galva. Prisėsti užstalėn po medžiu.
Visai netoli pilies yra Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero medinė bažnyčia, taip pat sauganti kelis meno kūrinius, įskaitant paveikslą "Šv. Kazimieras".
Tiek pilis tiek bažnyčia patiko mums visiems. Labai džiaugiuosi, kad susidomėjo ir mano mažasis. Aišku, jo susidomėjimas nebuvo mokslinis-istorinis, bet jam tikrai patiko ir "riteriai" šarvuose ir mažos patrankos, o labiausiai patiko padėti tėvams "kankintis" tuose senovinuose bausmių įrenginiuose na ir be abejo, taranas, kurį mes pavadinom tiesiog karve.
Toliau sekė liūdnesnė lankymo vieta - paminklas 1991 metais liepos 31 dieną nužudytiems paseniečiams ir muitininkams. Deje, mes nesitarėme iš anksto, todėl negalėjome patekti į paseniečių posto namelį, kur ir įvyko nelaimė, bet aplankėm patį paminklą. Labai gražiai sutvarkyta aplinka. Yra suoleliai pasedėti ir pamąstyti.
Didelis minusas, kad nėra patogaus privažiavimo ir kur palikti automobilį. Memorialas įrengtas prie pat kelio ir nėra jokio nuvažiavimo į šoną ar aikštelės. Teko važiuoti vos ne iki paties pasienio posto, apsisukti ir palikti mašiną kitoje kelio pusėje kelkraštyje. Galbūt kažką pražiopsojom ir yra privažiavimas iš kitos pusės, bet tikrai nepastebėjom.
Iš esmės kelione likome pateninti. Tai prasmingai praleistas laikas su šeima ir Lietuvos istorija. Taip kad gražių jums kelionių!
MamaTest
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą