Apie buvimą "bloga" mama ir supermamizmą.

Yra mamos, vadinamos super mamytėmis. Nuostabi mamų rūšis! Jų vaikai kakoja vaivorykštėm, pampiai kvepia pakalnutėm, trijų mėnesių išmoksta sakyti "mama", šešių - šoka valsą. Metukų - stoja į univerą. Ir viskas jų gyvenime gražu.
Tos mamos visaip lavina vaiką, vedžioja ir vežioja jį visur, kur tik galima, perka ekologišką maistą, sertifikuotą kosmetiką. Pačios kaip nuo podiumo nulipusios. Ir jos aiškina jums, kaip neteisingai jūs viską darot. Čia ne mano sugalvotas aprašymas. Čia toks sklando mitas. Aš asmeniškai tokių mamų nesutikau.
Visos adekvačios ir malonios. Bet tarkim, kad yra tokia liga kaip supermamizmas. Ir jei tu nesi tokia pat super, imi save graužti, ar tu apskritai esi gera mama ir tikrai darai dėl vaiko viską.
Ir čia bac - pasirodo jūs bloga mama! Nes jūsų vaikas nepasakė "mama" ir būdamas 9 mėnesių ar metų, jam neįdomūs  visi lavinamieji žaislai ir knygutės, kurių pripirkot. Ir kaimynė mamytė pasibaisėjusi kelia antakį " o tavo vaikas dar taip nemoka?" Ir viešumoje jūsų vaikas nesielgia kaip princas. Ir jums gėda, kai parduotuvėje jis voliojasi ant grindų, o piktos tetos replikuoja.. Ir jūs nelankote su juo baseino ar mamų šokių, o dar rodote blogą pavyzdį, nes vietoj sveikų salotų kemšat rūkytą kumpį ir čipsus.
O dar yra žurnalai ir portalai mamoms, kur pilna sėkmės istorijų, kaip naujai išketpos mamos tapo verslininkėm ar atrado kokį nors hobį, istorijų apie tai, kaip po gimdymo sulieknėjo vos per mėnesį. Istorijų apie gražius ir tvarkingus namus, švarius ir besišypsančius ir talentingus vaikučius. O pas jus viskas kažkaip netaip... vaikas vaikšto namie su suplyšusia pėdkelne, jūsų pačios tapkę sugraužė katinas. Ir jis net kažkoks ne toks, ne kaip iš viršelio... Verslo jūs nepradėjot, nes jūs griūnat nuo kojų po dienos darbų, kurie nesibaigia. O jei ir turit idėjų, jums nėra kas padeda. Vyras dirba, močiutės nėra. Jau mėnuo niekas nesutvarko varvančio krano, kambarį tik sutvarkot, o ten vėl pilna trupinių ir išmėtytų daiktų. Vaikas neklauso. Viskas.. pasaulis griūna, gyvenimas nenusisekė. Jūs prasta mama! O dar kad galėtumėt ramiai išvirti sriubą davėt vaikui planšetę? Siaubas! Jūs monstras! Nenuvedėt 6 mėnesių vaiko į mamyčių šokius ar į anglų kalbos kursus mažiukams? Jūs nevykusi mama! Jūs nelavinat vaiko ir žlugdot jo ateitį.
Ar tikrai? Aš pasakysiu taip - nėra nei super mamyčių, ne blogų mamų. Yra mamos, kurios myli savo vaikus. Visos! Visos myli savo vaikus vienodai stipriai ir stengiasi dėl jų. Tik pas visas gaunasi skirtingai.
Vienos mamos ir be vaiko gyveno aktyvų gyvenimą ir neįsivaizduoja, jog gali būti kitaip. Ir savo pavyzdžiu jos rodo vaikui, kad socialinis bendravimas, sportas, sveikas gyvenimo būdas yra gerai. Taip formuojami teisingi gyvenimo įpročiai. Nors aišku tai negarantuoja, jog suaugęs vaikas viso to norės. Juk jis asmenybė. Ir tada ką? Mamai reikės save graužti ir kaltinti, jog ji darė viską teisingai, o vaikas vistiek daro kažką netaip? Kur spraga? Kur klaida?
Kitos mamos per daug nesivargina. Ir atrodo, jų vaikai kažkaip patys užauga. Be streso, nereikalingų pergyvenimų ir dūsavimų ir lavinančios veiklos paieškų. O vaikai užauga savarankiški, pasitikintys savimi ir ne ką ne prastesni.
Tai kur gi čia šuo pakastas? Man atrodo, viskas labai paprasta - kiekvienam vaikui reikia individualaus auklėjimo metodo ir individualaus priėjimo bendraujant. Kartais dar derėtų pasidomėti, ar vaikui patinka tai, į ką jūs jį įtraukiat. Gal jis mieliau pastatytų smėlio bokštą vietoj kažkokių ten mamos ir vaiko šokių. O gal atvirkščiai, jam kaip tik patinka būti su mama ir šokti ir sportuoti, o smėlio dėžė jam neįdomi. Stebėkite, kuo domisi jūsų vaikas, ir gal nors kartais prisiderinkit prie jo, o ne jį prie savęs.
Bet kuriuo atveju, mano postas skirtas toms, kurios nėra tos super aktyvios mamos ir joms atrodo, o gal net kažkas joms ir pasako, jog jos blogos mamos, kad augina vaiką blogai.
Nė velnio jūs ne blogos. Jūs gyvenat savo ritmu ir kaip sau nori iš savo kailio gali nertis, bet tu negali būti ne tu. Tai yra dirbtinai imtis kažkokių veiklų, kurių tau niekada nereikėjo gyvenime. Net gi dėl vaiko.
Dėl vaiko jūs galit mest rūkyt, jei rūkote, mesti pomėgį kramsnoti čipsus. Sveikas maistas niekam nepakenkė. Bet jei jūsų gyvenimas gražus ir be jogos ar pilateso treniruočių, mamų su vežimėliais mankštų, jaunųjų matematikų būrelio naujagimiams, tai ir nesiverskit per galvą. Jūs vistiek šauni mama, nes jūs duodate vaikui savo rūpestį ir meilę kiekvieną dieną. Nes net nelakstydama su vaiku po parodas ir išvykas, jūs jį mokinate pažinti pasaulį.

Kažkada skaičiau straipsnį, kuriame rašė "nesistenkit "išveikti" laiką su vaiku" apsikraunant visokiom alia lavinamom veiklom. Tai neapibrėžia buvimo kartu su vaiku  kokybės. Čia tik jums atrodo, kad taip geriau. O iš tiesų kartais geriau tiesiog būti su vaiku. Kartais ir be jokios ypatingos veiklos, bet kad jis  jaustų mamą šalia. Vaiko lavinimas nėra lenktynės, kurios vaikas greičiau atsisės, atsistos ar sudėlios dėlionę. Todėl nežiūrėkit "o kaip kitos" daro. Nes jūs nesat ta kita. Jūs esat jūs ir jums gaunasi taip, kaip gaunasi. Kartais kažkas netgi geriau nei galima būtų tikėtis.
Ir dar vienas aspektas - kartais gal ir nuveiktum kažką daugiau,bet finansinės galimybės neleidžia. Ir čia jau nieko nepadarysi. Dėl to jūs irgi netampant bloga mama. Labai labai norint, veiklos tikrai susigalvosit. Gal neisit į reklamuojamus kursus, bet tikrai sugalvosit, ką nuveikt smagaus lauke ar namie.
 Aaa, dar yra trečias mamų tipas - jos viską daro gerai, ramiai, bet nepuola į kraštutinumus, o svarbiausia, neklauso, ką "bobutės" pasakys, nes mamos širdis žino geirausiai.  Jos sugeba suderinti vaiko dienotvarkę su savo. Spėja ir pasportuoti, ir barščius išvirti, ir su vaiku pabūti. Ir kažkaip joms viskas gaunasi natūraliai. Gal apie jų "žygdarbius" nesužinosite instagrame arba facebooke, bet tai ir yra tos super mamos, kurios nesigria ir nesiskundžia, o tiesiog daro, kaip joms atrodo teisinga.  Nesupraskit klaidingai, aš ne prieš instagramą ar facebooką 😂 tiesiog žinau žmonių, kurie realiai jų neturi ir kažkaip vat gyvena. Gal ir gerai - mažiau soc tinklų, daugiau naudingos veiklos ir mažiau patarimų iš miliono žmonių. Nors... kartais visgi manau ir tie patarimai naudingi, ir informacija reikalinga. Čia skonio reikalas.
Ir dar prašymas - neignoruokite vaikų poreikių. Taip žinau, jei esi pavargus, o virtuvej dar laukia kotletų lipdymas, o dar reik į dušą, na ir galų gale norisi tiesiog ištiesti kojas ir pažiūrėti žinias, bet mažos akutės atkakliai prašančiai žiūri į jus ir tiesia žaisliuką, na pažaiskit. Be jokio suraukto veido ir be principo " nu aš šalia pasedėsiu". Dalyvaukit iš paskutinių jėgų.  Kai jūs darot tai, ko jau regis negalit, dėl savo vaiko -tai ir yra tas supermamizmas. Čia kaip super galios :)

Nes tas tikras dalyvavimas toje akimirkoje ir yra vertas viso tuo nuovargio o kartais net ašarų. Tas momentas "čia ir dabar", kuris nebepasikartos. Beje, garantuoju jums, tai totali meditacija ir pats geriausias poilsis.
Tapkite vaiku nors trumpam. Nes vieną dieną jūsų vaikas užaugs ir jūsų jam nebereikės. Vaikystės durys užsitrengs ir pasijausit taip sumautai, kaip ir aplinka mano nuotraukoje. "Vaikystė baigėsi, supynės surudijo. O mes taip ir nepasisupom, nes mama buvo užimta kažko svarbaus veikimu" Palauks visa tai, tikrai!
MamaTest

Apie vaikiškus ožiukus ir suaugusiųjų ožius: vaikas, mama ir" nereikšmingi kiti"

Šį straipsnį paskatino parašyti mamų diskusija facebooke apie vaikų ožiukus ir aplinkinių reakciją į tuos "ožiukus" ir į tų ožiukų savininkų tėvus. Iš esmės mano galvoje susipynė net trys temos: vaikų "ožiukai", mamos vaidmuo ir tie visi kiti, kurių reakcijos sulaukiam būdami su vaikais viešumoje.
Tai va pradėsiu nuo tų visų kitų, kuriuos pavadinime įvardinau kaip nereikšmigus. Kodėl nereikšmingus? Todėl, kad jie nėra mano šeima. Aš neatsakau už jų gyvenimus ir už jų savijautą, kai aš su savo vaiku esu šalia jų. Iš minėtos mamų diskusijos tapo aišku, kad dauguma aplinkinių pakęsti negali mamų su vaikais, kurie garsiai parodo, jog jie yra.
 Aišku, būna gerų tetų ir dėdžių, kuriems tai nė motais ir jie net bando padėti mamai, kai jos vaikas kelia isterijas prekybos centre. Bet turbūt tokių visgi mažuma. Dažniausiai tas mamas su isterikuojančiais vaikais palydi pikti žvilgsniai, akių obuolių užsukimas į dangų ir neretai kandžios replikos arba pamokymai. Tai šiuo klausimu turiu griežtą nuomonę - pasilaikykit savo pamokymus ir paauklėjimus sau. Ypač tie, kurie vaikų neturi.
Sutinku tik su vienu dalyku, kiekvienas žmogus turi teisę į savo nuomonę. Tik nereikia jos primesti ir komentuoti ten, kur nebūtina.
 O būnant viešumoje komfortiškai nori jaustis visi. Vienos mamos sakys, kad joms nerūpi, kaip ten jaučiasi aplinkiniai, joms jie nėra svarbūs, kitos mamos sakys, jog joms gėda eiti su rėkiančiu vaiku ir jausti tuos paniekinančius žvilgsnius. Visa bėda, kad mes visi norim jaustis patogiai ir mėgstam garsiai rėkti apie savo teises ir laisves. Deja, mūsų laisvės ir teisės baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės ir laisvės.
Idealiame pasaulyje niekas niekam netrukdytų, visi būtų malonūs ir paslaugūs. Bet ideliame pasaulyje mes negyvenam.
Todėl būtų bent jau minimaliai gražu,jei aplinkiniai nesimaivytų vaizduodami Kristaus kančias ir nereplikuotų, jei mažas vaikas kariauja su mamos nervų likučiais, net jei tas mažas "ožiukas" ir ukniso negyvai.
Reikia suprasti, jog mama irgi patiria stresą. Ir ji neužklijuos vaikui burnos, ir į narvą jo neįkiš. O taip! Ji galėjo ateit apsipirkt be vaiko! Taip.. galėjo...jei jūs pabūtumėt už auklę. Ne visos mamos turi aukles, močiutes ar drauges, kurioms gali palikti vaiką. Galima palikti vaiką darželyje? Galima. Bet tada dirbs ir mama. Galima užsakyt maistą iš Barbora.lt? Galima. Bet jei man reikia tik pieno ir duonos gal jūs pakentėsit tas penkes minutes kol vaikas man verks, kad jam dar reikia "štai va ano šokolado".
 Dažna replika - "koks neišauklėtas vaikas". Taip, būna...dažniausiai ir tėvai tada iš to paties "neišauklėto"molio drėbti, ir tai labai matosi. Tada jo..galima pareplikuot ir pastati į vietą.
Pateiksiu pavyzdį.  Stovėjau kasoje. Su didžiausiais triukšmais man iš galo atbėgo mamytė su vaiku (beje, visiškai ramiu ir neisterikuojančiu), prasibrovė pro mane ir išdėjo savo prekes prieky. Nei "atsiprašau, o gal galit praleist, aš su vaiku" nei ką. O vaikui dar pamokymus dalino, kad taip va "naglai" šiais laikais reikia elgtis. Ne! Nereikia! Galima paprašyti ir jus maloniai praleis. Na nebent užsirausit ant tokio paites "naglo". Tada turbūt ir policijos prireiks.
Bet toks atvejis visgi greičiau išimtis. Dažniausiai viskas apsiriboja vaiko parodomąja programa ir mamos bandymu su tuo susitvarkyti. Tad būkite kantreni, tie, kurie tai šeimai ya nereikšmingi. Jūs nežinot, gal vaikas serga, gal jis apskritai turi negalią ar sutrikimą, o komentuojat net neįtardami, kad žeidžiat.
Yra kita medalio pusė. Panaši į mano aprašytą atvejį, kai mama vos nenunešė manęs nuo prekystalio lipdama man per galvą. Tik kultūringesnė versija: jos vaikas ne isterikuoja, o tiesiog daro ką nori ir lipa svetimiems žmonėms vos ne ant galvos, mėto prekes nuo stelažų, skriaudžia kitus vaikus ar panašiai. Ir tai mamai giliai dzin! Ji plepa telefonu arba skaito kremo aprašymą. Vaiko nedrausmina ir apskritai jai atrodo, kad jos princui/princesei viskas galima. Taip irgi negerai. Jūs galit leisti savo vaikams daryt ką ir kaip nori. Jei jums tinka, tegu jis net pakakoja vidury jūsų svetainės. Bet viešoje erdvėje vaikas turi suprasti, kad aplinkinius reikia gerbti. Tam labai padeda auklėjimas ir geros manieros. Gal teko girdėti? Ir  nereikia teisintis, kad "čia gi mažas vaikas". Būtent! Vaikas, o ne beždžionė. O galų gale ar rūpi joms, kad vaikas ir savo sprandą gali nusisukti? Nežinau..
Ir svarbiausia čia ne vaiko elgesys, o adekvati mamos ar tėčio reakcija. Mes visi mylim savo vaikus, ir gal kartais per daug palepinam, tada patiems pasidaro sunku su jais susitarti. Kartais vaikai tiesiog yra pavargę ir pikti, todėl kelia vėją. Ir jiems vienodai rodo, kur jūs: namie ar Vienos baliuje.
Reikia išsiaiškinti, kame bėda ir tartis su vaiku. Vaiko nereikia auginti kaip muštruojant kaip kareivėliį arba siekti rezultato įvarant baimę ar pasitelkti šantažą ( na maždaug, neklausysi, ateis ragana, arba kaimynui atiduosiu).
 Vaikui reikia žmogaus, kuriuo jis gali pasitikėti, jums reikia suprasti, kad savo vaiku jūs irgi turit pasitikėti ir nežiūrėti į jį iš suaugusiojo "aukštumų", o bendrauti kaip su sau lygiu. Tada jis jaus, kad jis irgi yra svarbus, gal net neliks priežąsčių "ožiuotis". Ir tikrai galima bus gražiai susitarti.
Apibendrintant - jums svarbiausias yra jūsų vaikas ir konkrečios problemos sprendimas "ožiukų" metu, ir iš tiesų visi aplinkiniai yra nesvarbūs, nes jie NĖRA jūsų šeima. Geriausia aišku yra pabandyti aptarti elgesį parduotuvėje ar dar kur, dar iki "ožių": namie, ramiai susitarti, ką pirksim, ko ne. Ką galima daryt, o ko ne. Ir svarbiausia, nesakyt "nes aš taip pasakiau". Na argi jus pačius tai įtikintų? Paaiškinkit vaikui, kodėl negalima triukšmauti, laužyti, mėtyti daiktus, kodėl normalūs žmonės netrypia kojom ir nesivarto ant grindų. Norit, aiškinkit su šou elementais, pavaidinkit, bet kad vaikas suprastų apie ką jūs čia.
Taigi, svarbiausia yra jūsų ryšys su vaiku ir jūsų bendravimas ir vienas kito supratimas. Svetimi žmonės neturi įtakoti jūsų ar jūsų vaiko nuotaikos ir savijautos. Ir niekas neturi teisės jums aiškinti, kaip auginti ir auklėti savo vaiką.
Bet nepamiršim, kad yra pagarba kitam žmogui, jo nuosavybei, ir nereikia susireikšminti ir vaizduoti super mamytę, kuri žino geriau, o kiti nesvarbu. Kad vaikai būtų kultūringi, kultūringi turi būti jų tėvai. Nereikšmingi kiti nereiškia, kad jie nesvarbūs. Jei jus norit, kad gerbtų jus ir "mylėtų" ar bent jau toleruotų jūsų rėkiantį princą, gerbkite ir toleruokite kitus. Neprovokuokite pykčių ir nemokinkite to savo vaikus. Blogą žmogų galima tiesiog ignoruoti. Beje, ar girdėjote, tai juos labiausiai siutina. :)
 O blogų dienų ir ožių pasitaiko visur ir visiems. Ne tik vaikams. Visiems kantrybės ir pagarbos vienas kitam!

MamaTest