Nuo ko prasideda krikštynos. Apie madas ir apie prasmę

Šiomis dienomis mes intensyviai ruošiamės krikštynoms. Ir kai liko tik paskutinės detalės, nusprendžiau pasakyti stop ir paanalizuoti, ką gi aš darau.
O gi darau kone vestuvių lygio šventę. Ne. Nebus baliaus, nebus muzikantų, ir finansiškai viskas kainuos ne tiek, kiek šiais laikais kainuoja vestuvės.
Tačiau sudėjus visas, net smulkias išlaidas, išeina tikrai ne maža suma.
Iš vienos pusės, tikrai nereikalingos išlaidos. Juk krikšto sakramentas yra ne apie daiktus ir jų apipavidalinimą, ne apie mandrą tortą ar medinę stalo dekoraciją, ne apie super duper gražią krikšto suknelę ar kostiumėlį.
Krikštas yra apie tikėjimą ir Dievą, apie tapimą krikščioniu. O tai reiškia ne mandrumą, o kuklumą, tam tikrų vertybių ir gyvenimo prinicipų pripažinimą. Tai reiškia santykį su Dievu.
 Ir, regis, visas tas bėgimas ir rūpinimasis estetiniu vaizdu netenka prasmės. Užtenka pasiimti vaiką, nueiti į bažnyčią ir tyliai ramiai šeimos rate pakrikštyti. Na, jei to nori širdis. Aš nekalbėsiu apie tai, ar to reikia ir ar to nori vaikas. Jam, manau, tai tikrai nerūpi. Bet jei šeima yra tikinti, tai rūpi jai: mamai, tėčiui, močiutei. Ir turėtų rūpėti būtent pats krikštas, o ne suknelės, vakaro meniu ir spalvoti balionai.
Bet mes mėgstame organizuoti kažką tokio WOW. Ir tikrai ne Dievui. O sau. Paglostyti savo savimeilę? Pasigirti prieš draugus profesionaliomis nuotraukomis? Pademonstruoti facebooke savo outfit'us?
O taip! Dabar, - kodėl?
Nes mes tušti žmonės ir garbėtroškos? Todėl, kad mums reikia prieš kažką pasirodyti, o pats krikštas mums nieko nereiškia? Tik dėl gražių kadrų?
Na yra įvairių žmonių, ir turbūt visų motyvai skiriasi, bet aš pamėginau surasti tą bendrą vardiklį - kodėl.
Todėl, kad mes norime nors trumpam iškišti nosį iš pilkos rutinos, todėl, kad norime pajausti šventę savo gyvenime. Todėl, kad žmogui neužtenka vien tenkinti būtinus poreikius, kaip pavalgyti, pamiegoti ir ištiesti kojas prieš televizorių. Norisi stebuklo, norisi ypatigos atmosferos, kai nereikės rūpintis nei kotletais nei namų tvarkymu, kai galima bus išlįsti iš džinsų ir pasijausti laisvu nuo rutinos. Norisi gražių akimirkų, kurios liktų atmintyje ir vėliau šildytų mus prisiminimais tada, kai vėl būsim paskendę rutinoje. Norisi aprengti savo angelėlį pačiais gražiausiais rūbais -šventiniais, nekasdieniais. Norisi patiems būti kitokiais nei būname kasdien. Ir norisi, po galais, skanaus torto, norisi balionų, norisi šypsenų ir juoko. Juk šaip... ne taip daug mūsų gyvenime tų švenčių ir progų, kada galima sau leisti atsipalaiduoti ir mėgautis akimirka.
Na, mėgautis akimirka, aišku, galima bet kada ir bet kur. Bet aš kalbu apie tą norą pasijausti puošniems, gražiems, neįpareigotiems - kaip tos nepasiekamos žvaigždės žurnaluose. Norisi nors akimirką pagyventi kitą gyvenimą - gražesnį, be pilkų spalvų, o tokį margą ir spavotą.
Ypač turbūt to norisi moterims. Juk norisi gražios suknelės, naujos šukuosenos, norisi savo vaiką aprengti ne "kaip po namus" ar "kaip į darželį", norisi nestovėti prie puodų, o kad tau patiektų jau paruoštą maistą, norisi pramogos ir paprasto bendravimo gal net su labai seniai matytais artimaisiais ar draugais.
O įsivaizduojat, kaip bus faina po daug metų vartyti šventės nuotraukas ir leistis į prisiminimus. Kalbėtis apie tai, kokie mes ten visi buvom faini ir jauni. O kaip išaugo krikštasūnis ar krikštadukra!
Tada supranti, kad ne. Nei krikštynos, nei kokia kita šventė, kurią mes rūpestingai organizuojam, mokam pinigus už rūbus, maistą, atributiką, nuotraukas, - tai ne apie pinigus ir daiktus. Tai apie žmones ir jų prisiminimus.
O vat koks išaugs iš krikštijamo vaiko katalikas (ar kito tikėjimo atstovas), tai jau auklėjimo dalykas. Mūsų vertybių ir sielos atspindys. Ir visai nesvarbu, ar yra tas sakramentas, ar ne. Svarbu, ką tu "įdedi" į vaiko širdį.
Ir pasakykit man, ar aš nors kiek teisi?

MamaTest